Rabbi Sholom Ber Krinsky

The following is Defending History’s translation into Lithuanian of Rabbi Sholom Ber Krinsky’s statement of 11 March 2026, Lithuania’s Independence Day. The original English appeared the same day in DH, and on 17 March it was published in The Times of Israel. See also Professor Sid Leiman’s response from New York. For some weeks, there was no mention of it in Lithuanian language media, a priori rather curious given the rabbi’s thirty-two years of resident service in the Lithuanian capital. But by mid April there were cracks in the efforts to keep from Lithuanian language readership the very existence of the opinion that it is in Lithuania’s interest to honor, not humiliate, the five hundred year Old Vilna Jewish Cemetery, not to reconstruct a Soviet ruin where throngs would cheer, drink and flush lavatories surrounded by thousands of extant graves of fellow citizens of Vilna. Would this even be contemplated if it were about a half-millennium old cemetery that was the resting place of the great scholars of the ethnic and religious majority?

The ice started to break with veteran journalist Arvydas Jockus’s article in Alfa.lt (16 April), a survey of views that exposed the misimpression that the state-financed official “Lithuanian Jewish Community” is somehow representative of Jewish views (whether local or international). Then, the Vilnius-area Vilniaus kraštas published a translation, on 22 April, albeit with a classic “biased headline” implying that the “purpose of the Jews” is to take away the Soviet Sports Palace. This was somewhat rectified by the publication of a Lithuanian translation with the correct author’s title, carried as a press release by BNS (Baltic News Service) and by Elta.lt, among others, on 24 April. Since 2015, Defending History has offered a section in Lithuanian on these issues.

◊

Rabinas Šolom-Beras Krinskis / Rabbi Sholom Ber Krinsky

◊

Ištaisykime sovietinę neteisybę: išsaugokime Šnipiškių žydų kapines

◊

Prieš trisdešimt šešerius metus, kovo 11-ąją, Lietuva sugebėjo prikaustyti pasaulio dėmesį. Nepabūgę Sovietų Sąjungos – žiauriai moralės ir žmogiškojo orumo normų nepaisiusios galybės, kurią buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas yra pavadinęs „blogio imperija“ – šios mažos šalies gyventojai pasirinko drąsą ir privedė Sovietų Sąjungą prie žlugimo.

1991-ųjų sausį beginkliai Lietuvos piliečiai stojo prieš tankus Vilniaus centre. Pasiryžę atremti protu sunkiai suvokiamą pavojų orumo ir tautos apsisprendimo vardan, kai kurie iš jų ant laisvės aukuro paklojo savo gyvybes. Jie nežinojo, kokia bus šių įvykių baigtis – bet puikiai suprato, kad nebegali gyventi žeminančio brutalumo ir bedvasės galios persmelktoje sovietinėje sistemoje. Jie sukilo – ir nugalėjo.

Istorija yra ne kartą įrodžiusi, kad praradusios moralinę ir dvasinę kryptį imperijos galiausiai subyra. Kai nebelieka sąžinės, tik laiko klausimas, kada nesvarbios taps net didžiausios kariuomenės ir grėsmingiausi ginklai.

Šiandienos Lietuva – išdidi, į ateitį žvelgianti Europos šalis. Vis dėlto jai iškilo gilus moralinis klausimas: kaip elgtis su istorinėmis Šnipiškių žydų kapinėmis – šventa vieta, išniekinta bejausmio sovietinio režimo?

Amžių amžiais Vilnius buvo vienas didžiųjų Europos žydų gyvenimo ir švietimo centrų. Ištisos žydų kartos čia gyveno, meldėsi, studijavo ir kūrė šeimas. Šiose kapinėse buvo palaidoti daugelis pačių garbiausių Lietuvos žydų dvasinio gyvenimo šviesuolių.

Judaizmo pozicija šiuo klausimu vienareikšmė. Kapinės yra šventa vieta, vadinama Beis Hachajim – „Gyvųjų namais“. Šiai vietai privalu rodyti visą įmanomą pagarbą. O svarbiausia – neliesti jos, nedrumsti kapinių ramybės, išlaikyti orumą tų, kurie čia atgulė amžino poilsio.

Atsakymas į užduotą klausimą negali būti „pakeisti vietos paskirtį“.

Ant kapinių stūkstančių Sporto rūmų negalima eksploatuoti – ir taškas.

Jie negali tapti konferencijų centru. Jie negali tapti muziejumi.

Jų negalima naudoti Lietuvos laisvės sąjūdžiui įamžinti. Lietuvos laisvės sąjūdį reikia įamžinti taip, kad sovietinių žiaurumų būtų atsižadėta – o ne vietoje, kuri juos įkūnija. Pagerbti kovą už laisvę, pasinaudojant vieta, kuri pati yra ryškus sovietinio negailestingumo pavyzdys – tai paminti būtent tas vertybes, kurios ir įkvėpė šią kovą. Jie neturėtų netgi tapti žydų atminimo kompleksu.

Kapinės turėtų likti tuo, kuo jos buvo iki sovietų mėginimo jas nušluoti nuo žemės paviršiaus: žydų kapinėmis, kuriose tinkamai gerbiami čia palaidoti žmonės ir saugomas atminimas taip ilgai šiame mieste gyvenusių žydų giminių.

Šventų kapinių išsaugojimas turi savo kainą. Jų vieta greitai besivystančios Europos sostinės centre masina investuotojus. Ant jų stūksantis sovietinis pastatas rėžia akį. Tačiau moralė reikalauja drąsių, o ne patogių sprendimų. Išsaugoti šią vietą – ir nugriauti ją darkančias sovietines statybas – tai ne tik paveldosauga; tai giliai antisovietinis veiksmas, tai sąžinės, teisingumo ir tų, kurie negali apsiginti patys, gynyba.

Priimdami sprendimus, pagrįstus vien patogumo ar ekonominės naudos siekiu, rizikuojame tapti tokie pat moraliai akli, kaip ir tie, kurie priėmė sprendimus sovietmečiu.

Nuo pat 1994 m. man tenka garbė Lietuvoje atstovauti Chabad-Liubavič judėjimą ir iš naujo atrasti Lietuvos žydų bendruomenės ryšius su gausiu ir spalvingu paveldu, kuris kadaise garsino šią šalį visame žydiškame pasaulyje.

Sovietmečiu Chabado pasiuntiniai buvo persekiojami, kalinami, o kartais ir žudomi už savo „nusikaltimus“ – Toros mokymą ir žydiško gyvenimo būdo saugojimą. Daugelis jų iškentėjo ilgus Sibiro gulagų metus, nes paprasčiausiai atsisakė leisti žydų tikybos ir tradicijos liepsnai išblėsti. Jų pasišventimas dvasingumui ir šventumui buvo visiška sovietinės ideologijos antitezė – būtent todėl jie ir buvo persekiojami.

Jų drąsa mums primena laikui nepavaldžią tiesą: užtikrinta dvasia ir stipri moralė yra stipresnės už bet kurią imperiją.

Lietuva savo moraliniame kelyje dabar turi progą žengti dar vieną žingsnį pirmyn. Nedarkydama Šnipiškių žydų kapinių, nugriaudama sovietmečio statinį ir leisdama palaidotiesiems ilsėtis ramybėje ši šalis gali pagerbti tiek savo pačios sunkiai iškovotą laisvę nuo sovietinės priespaudos, tiek kartų kartas žydų, kurie Vilnių vadino savo namais.

Šis reikalas apima kur kas daugiau nei vien sovietinių skulptūrų ar simbolių šalinimą. Tai proga, kiek tai įmanoma, ištaisyti karo ir okupacijos lemtas neteisybes. Tai proga suvaryti dar vieną vinį į sovietinio palikimo karstą.

O svarbiausia – tai proga parodyti, kad Lietuva tvirtai stovi teisingumo, sąžinės ir žmogaus orumo pusėje.

Rabinas Šolom-Beras Krinskis (Sholom Ber Krinsky), ponia Nechama-Dina Krinsky ir jų šeima Lietuvoje nuolat gyvena nuo 1994 m. Jis atstovauja Chabad-Liubavič, didžiausiam pasaulyje žydų švietimo ir sklaidos judėjimui, palaikančiam platų pasaulinį institucijų ir centrų tinklą daugiau nei šimte valstybių, skirtą žydų švietimo, bendruomeninio gyvenimo ir dvasinio tęstinumo užtikrinimui.