KNYGOS
◊
Evaldas Balčiūnas
◊
Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje. Vilnius: Margi raštai, 2021
◊
Dar vienas Tarptautinės komisijos okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti leidinys. Lig šiol šios komisijos leistos knygos buvo akademiškos ir skaitytojų vertinamos. Be to, jos būdavo leidžiamos ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Ši – kitokia. Išleista tik lietuviškai. Jei anksčiau leistose monografijose, be kita ko, būdavo komisijos patvirtintos išvados, tai šioje knygoje tokių išvadų nėra. Kiek teiravausi – komisijos mokslininkai šio leidinio tarpusavyje neaptarinėjo…
Bet apie viską nuo pradžių.
Knygos apimama geografija gana plati. Daugiau ar mažiau minimos 23 apskritys ir 140 miestelių. Tai tikrai daug, bet krinta į akis, kad aprašyti miesteliai pagal apskritis pasiskirstę labai netolygiai. Pvz., Šilutės apskrityje prabėgomis minimos kelios stovyklos ir atskirų žydų likimai, bet nėra aprašyto nė vieno miestelio. Iš Marijampolės apskrities aprašytas tik pačios Marijampolės žydų likimas. Gausiausia miestelių aprašymų iš Šiaulių (15) ir Alytaus (12) apskričių. Suprantama, autorius ir taip atliko didelį darbą – lig šiol neturėjome tokio išsamaus aprašymo. Žudynių geografijos prasme platesnis yra „Holokausto Lietuvoje atlasas“, kuriame paminėtos visos didesnės žudynių vietos. Tačiau tame aprašyme nekeliamas klausimas, kas gi atsitiko su atskirų miestelių žydų bendruomenėmis. Mano nuomone, Bubnio knygoje trūksta paaiškinimo, kodėl viskas taip fragmentiška. Skaitydami apie Šiaulių apskritį, galime rasti vieną iš galimų paaiškinimų:
Iš Šiaulių apskrityje (be Šiaulių miesto) iki karo egzistavusių 22 žydų bendruomenių toliau aprašytas sunaikinimas tik tų 15 žydų bendruomenių, apie kurias autoriui pavyko surinkti bent minimumą informacijos. (psl. 382)
Autorius nepateikia savų kriterijų, koks tas knygoje išsikeltas informacijos minimumas. Visgi, sprendžiant iš šio paaiškinimo, beveik trečdalis (septynios) iki karo Šiaulių apskrityje gyvavusių bendruomenių tiesiog „dingo be žinios“. Manyčiau, jos nusipelno bent išvardinimo, nes kitaip, ką reiškia proginis užrašas „Mes prisimename“, su kuriuo fotografuojasi kas metai Lietuvos ir pasaulio geros valios žmonės? Ir, žinoma, kyla klausimas: o visos Lietuvos mastu? Kiek daugiau nei 140 miestelių – tai kiek mažiau nei trečdalis Lietuvos žydų bendruomenių. Kodėl tiek mažai? Autoriui jų likimas nežinomas? Nemanau, kai kuriose, pvz., Prienuose, Želvoje, yra masinės kapavietės ir duomenų apie tai, kas ten atsitiko, kažkiek yra… Galbūt darbo apimtis per didelė vienam autoriui ir jis nespėjo – bet mokslinėje monografijoje tą derėtų paaiškinti.
Kitas dalykas – kontroversijos. Knygoje jų nėra ir jos niekaip neaptariamos. Tai vėlgi menkina darbo mokslinę vertę. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl nėra informacijos apie kai kuriuos miestelius. Autorius kaip šaltinį naudoja sovietmečiu teistų žmonių baudžiamąsias bylas. Yra žinoma, kad dalį tų žmonių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo, išdavė reabilitacijos pažymas, bet nepateikė reabilitacijos motyvų. Todėl problemiška tose bylose buvusius parodymus naudoti kaip istorinę medžiagą. Knygoje ši problema niekaip neaptariama. Todėl lieka tik spėlioti, ar tikrai autoriui duomenys apie kai kurių bendruomenių žūtį yra nežinomi – o gal jis sąmoningai nerašė apie juos dėl egzistuojančių teisinių kolizijų? Sakykim, Kazlų Rūda – apie to miestelio žydų bendruomenę istorikų darbų nėra – galbūt todėl, kad vienas iš žmonių, sovietmečiu teistų dėl karo meto veiklos, griuvus Sovietų Sąjungai, buvo reabilituotas… Aukščiausias Teismas savo sprendimu niekiniais pavertė sovietų surinktus įrodymus, o Lietuvos teisėsauga naujų nesurinko… Kazlų Rūdos bendruomenė dingo be žinios? Nes klausimas ne tik juridinis – kaltas ar nekaltas konkretus to meto pareigūnas. Klausimas, kas gi atsitiko su tos vietovės žydais.
Kita gera knygos savybė – autoriaus naudojami šaltiniai. Be autoriui įprastų LYA (Lietuvos ypatingojo archyvo), LCVA (Lietuvos centrinio valstybinio archyvo) ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų dokumentų bei istorikų darbų, autorius naudoja išsigelbėjusių žydų prisiminimų pagrindu sukauptą kraštotyrininkų ir tinklapio jewishgen.org informaciją. Tai – tarsi žingsnis link istorikų ir išsigelbėjusių aukų naratyvų suartėjimo. Tiesa, kai neaptariamos kontroversijos, o kartais jas net vengiama minėti, tas žingsnelis atrodo toks neryžtingas. Šia linkme Bubnio dažnai naudojama Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano knyga Holokaustas Žemaitijoje yra pažengusi kur kas toliau. Nors Bubnys taip pat vienoje knygos vietoje, rašydamas apie Pilviškius, aptaria neatitikimus tarp žydų ir jo aprašomos atminčių:
Lietuvoje žydų diskriminavimą naciai siekė vykdyti kitų vietos gyventojų rankomis. Patys vokiečių pareigūnai, davę nurodymus saugoti ir kontroliuoti žydus, atsidurdavo tarsi šešėlyje. Mat tokių diskriminacinių darbų, kurie neretai būdavo beprasmiai (pvz., akmenų nešiojimas iš vienos vietos į kitą, o kitą dieną – atgal), metu žydai daugiausia bendraudavo su vietos vyrais. Tarp tų vietinių sargybinių neretai atsirasdavo žmogėnas, nevengiantis pademonstruoti savo neapykantos persekiojamų žydų atžvilgiu. Pavyzdžiui, Ch. Černiavskis buvo verčiamas nešioti ir bučiuoti nuo malūno nukabintą sovietų penkiakampę žvaigždę. Todėl daugumai žydų galėjo atrodyti, kad jų skriaudėjai yra ne vokiečiai, o lietuviai. (psl. 551)
Autoriaus požiūris tiesiog nuvilia…
Autorius teigia, kad „pasirinkto apskričių skaičiaus pakanka suponuoti visos Lietuvos Holokausto modelį ir padaryti atitinkamas išvadas, kurios tiktų ne tik pasirinktoms apskritims, bet ir visai provincijai.“ Pripažįstu, Arūnas Bubnys – vienas iš produktyviausių Lietuvos istorikų, rašančių Holokausto tema. O šis darbas – svarbus žingsnis Lietuvos istorijos tyrimuose. Knyga dar vertingesnė, nes autorius įvade žada, kad bus „nagrinėjami įvykiai nacių-sovietų karo pradžioje, lietuvių sukilėlių (partizanų) būrimasis provincijoje, jų požiūris ir veiksmai sovietų pareigūnų ir žydų atžvilgiu, žydų persekiojimo svarbiausi momentai.“ Žadama pagal galimybes pateikti ir žudynes vykdžiusių asmenų (žydšaudžių) skaičių, ir jų tarnybinę priklausomybę (vokiečių gestapininkai, policininkai, baltaraiščiai, savisaugos dalinių kareiviai ir kt.). Žinome, kad jis vadovavo tyrimų grupei, sudariusiai ilgą Holokauste dalyvavusių asmenų sąrašą. Bet šia prasme knyga nuvilia. Ji net nepriartėja prie to, ką galėtų atskleisti jo vadovaujamos grupės surinkti prisidėjusių prie Holokausto asmenų sąrašai. Holokausto vykdytojai knygoje minimi dar fragmentiškiau nei žuvusios bendruomenės, apie kai kurias, kaip minėta, iš viso duomenų nėra. Nors kai kuriose knygos vietose dėmesys visokiems partizanams užgožia Holokaustą. Pvz., Juodupės miesteliui knygoje skirti trys puslapiai, juose yra įdomios medžiagos apie miestelio baltaraiščių būrį. Bet nieko nėra nei apie miestelio žydų patirtus persekiojimus, nei apie žydų bendruomenės likimą. Skaitydamas galvojau, ar tikrai ši knyga apie Holokaustą… Turbūt taip, tik gal rašydamas apie Juodupę autorius pametė savo tikslą.
Autoriaus požiūris į kai kuriuos klausimus nusipelno kritikos. Pamėginsiu aptarti tokias vietas.
Jau įvade, remdamasis Liudu Truska, autorius lietuviškoje Holokausto istoriografijoje išskiria dvi kryptis:
Tradicinę ir kritinę. Pirmosios atstovai siekia sumažinti lietuvių dalyvavimo Holokauste mastą, iš dalies pateisinti savo tautiečių veiksmus ir sumažinti jų kaltę. Ši kryptis iš esmės tęsia konservatyvią lietuvių išeivijos istoriografijos ir publicistikos liniją. Antrosios krypties atstovai bando objektyviai ir kritiškai nagrinėti žydų genocidą Lietuvoje, neslėpdami savo tautiečių nusikalstamų veiksmų. Tiesos sakymas Holokausto tema Lietuvos visuomenėje yra nepaprastai skausmingas ir sudėtingas procesas. (psl. 16)
Nėra didelė paslaptis – dalyvavimo Holokauste masto mažinimas, nusikaltėlių teisinimas ar jų kaltės mažinimas yra vadinamas Holokausto neigimu ir jo istorijos iškraipymu. Laikant tokios krypties veikalus „istorija“, sakyti tiesą visuomet bus sudėtinga.
Kyla klausimų ir dėl autoriaus pateikiamos įvykių chronologijos. 18 psl. galima rasti tokius sakinius: „Kitaip negu Vakarų Europos šalys, Lietuva iš pradžių patyrė sovietų okupaciją ir tik paskui vokiečių okupaciją. Sovietų okupacijos metu patirtos skriaudos didelę lietuvių visuomenės dalį padarė Vokietijos šalininkais bei sovietų ir žydų priešais.“ Taip ir norisi paklausti: tikrai? O kas tada buvo Klaipėdos krašto užgrobimas? Verta priminti, kad sovietinės okupacijos „pirmumo“ pabrėžimas yra svarbus Holokausto neigimo krypties, kurią Bubnys vadina „tradicine istoriografija“, postulatas, kuriuo teisinamas kolaboravimas su naciais. Verta paminėti, kad nacių okupacijos tikras, o ne menamas, pirmumas niekuomet šios krypties autoriams nepasitarnauja kaip pateisinimas tiems, kas kolaboravo su sovietais. Nežinau, kas turi būti galvoje autoriaus, tvirtinančio, kad Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, 1939 m. kovas atėjo vėliau nei 1940 m. birželis.
Šios tezės absurdiškumą pabrėžia skyrius „Šilutės (Heidekrug) apskritis“ knygos pabaigoje. Jame apsiribojama labai lakonišku 1939 m. įvykių aprašymu: „Kai 1939 m. kovo mėn. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie nacistinės Vokietijos (taip pat ir Šilutės apskritis), vietiniai naciai Šilutėje sugriovė sinagogą ir nusiaubė žydų kapines. Negausūs Šilutėje pasilikę gyventi žydai turėjo kęsti nacistinės valdžios įstaigų persekiojimus.“ (psl. 575) Negi autorius mano, kad Lietuvoje, kitaip negu visoje Europoje, 1939 m. atėjo tuoj po 1940-ųjų ir 1941-ųjų? Nemanau, jis tik nutylėjo tuos keliolika tūkstančių (kitais vertinimais, kiek daugiau nei dešimt tūkstančių) pabėgėlių, žydų ir lietuvių, iš nacių užgrobto Klaipėdos krašto. Tų, kuriems teko bėgti nuo nacių okupacijos 1939 m.
Knygoje daug visokių stereotipų, naudojamų Holokausto neigimui. Pamėginsiu kai kuriuos paminėti.
Pvz., įvykių aprašymas:
Pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis imta persekioti pasilikusius įvairių tautybių komunistus, komjaunuolius ir sovietinius aktyvistus. Pirmąja žydų auka Merkinėje tapo Giršas Gužanskis. Jį miesto centre – Kauno gatvėje – su kastuvais esą užmušė vietiniai gyventojai. Birželio 24 d. baltaraiščiai suėmė grupę žydų ir nuvarė juos į kapines kasti duobės. Tarp suimtųjų buvo Robertas Arolianskis, Šlomas Goldmanas, Dovydas Vildkinas, Šmuelis Dovas Pugackis, Icchakas Kopelmanas, Dovas Kravicas ir Menachemas Krikštanskis. Iškasus duobę, žydų vyrai čia buvo sušaudyti ir užkasti. (psl. 55–56)
Pradedama nuo stereotipo, o paskui aprašomos žydų žudynės. Taip bandoma susieti žydus su komunistais.
Arba šios dvi citatos:
Pirmosiomis okupacijos savaitėmis, maždaug iki 1941 m. rugpjūčio mėnesio, Kauno apskrityje žydai dažniausiai buvo persekiojami ne dėl rasinių tautinių motyvų (dėl to, kad jie buvo žydai), bet dėl politinių priežasčių – kaip buvusio sovietinio okupacinio režimo bendradarbiai ir šalininkai. (psl. 101)
Bet jau kitame puslapyje autorius paneigia šį teiginį:
Kauno apskrityje pagal vokiečių saugumo policijos ir SD 3-iojo operatyvinio būrio vado K. Jagerio raportą (šis būrys nuo 1941 m. liepos 2 d. perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje – A.B. past.) pirmosios stambesnės žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. liepos 9 d. Vandžiogaloje. Tuomet sušaudyta 32 žydai, 2 žydės, 1 lietuvė, 2 lietuviai komunistai ir 1 rusas komunistas. (psl. 102)
Knygoje autorius mini net kelis atvejus, kai Kauno apskrityje žydai buvo persekiojami dar iki naciams ateinant:
Petrašiūnų sukilėliai nušovė 10 ir paėmė į nelaisvę 30 raudonarmiečių, sulaikė apie 50 besitraukiančių žydų vežimų ir juos pasiuntė Kauno komendantūros žinion. (psl. 107)
Prasidėjus karui, daug Kauno ir Jonavos žydų bandė pasitraukti. Besitraukiančius žydus ir sovietinius aktyvistus bombardavo ir apšaudė vokiečių lėktuvai bei antisovietiniai lietuvių partizanai. (psl. 108)
Yra faktų iš Kauno apskrities apie žydų persekiojimą ir žudymą dar birželio mėnesį. Kruonyje žydus persekioti ir tyčiotis pradėta birželio 29 dieną. Žydai buvo apdėti kontribucija, surinkta 8 tūkstančiai rublių. Naktį iš 29 į 30 d. sušaudytos dvi žydų šeimos. (psl. 118)
[Rumšiškėse] jau birželio 26 dieną partizanai pradėjo suiminėti buvusius komunistus ir sovietų valdžios šalininkus bei sovietų valdžiai simpatizavusius žydus. Būrio nariai taip pat sulaikydavo nedideles raudonarmiečių grupeles ir iš Kauno Vilniaus kryptimi besitraukiančius žydus […] Suimti žydai partizanų dažnai būdavo apiplėšiami. (psl. 120)
Kyla klausimas, kokiu tikslu Bubnys bando įpiršti mums tikrovės neatitinkantį teiginį, neva „žydai dažniausiai buvo persekiojami ne dėl rasinių tautinių motyvų (dėl to, kad jie buvo žydai)“? Ir ką reiškia „dažniausiai“, jei knygoje aprašyta tik mažesnė miestelių dalis, o ir dalyje aprašytųjų apie įvykius karo pradžioje tiesiog nėra duomenų? Kodėl atmetami duomenys iš Petrašiūnų, Jonavos, Rumšiškių, kur žydus persekiojo kaip karo pabėgėlius dar iki vokiečiams ateinant? Kruonyje persekiojimai pradėti birželio pabaigoje. Autorius nepateikia kokių nors duomenų ar priežasčių, dėl kurių žydų persekiojimas buvo nutrauktas, apsiribojant „politinėmis priežastimis“. Tai, beje, yra dažnas motyvas šiuolaikiniuose mėginimuose neigti, slėpti Holokaustą ar mažinti jo mastą.
Užtinkame pastangas menkinti įvykių reikšmę ir mastą, juk nužudant ir vieną žmogų – terorizuojama visa bendruomenė. Kėdainiai: „Pasitaikydavo ir pavienių žydų nužudymo atvejų. Baltaraiščiai mirtinai sumušė buvusį kino teatro savininką M. Bergerį ir nušovė Rubiną Cheslerį.“ (psl. 133) Rokiškis: „Vermachtui užimant miestą, buvo nušautas pro langą į vokiečių kareivius žiūrintis Jakobas Jakobsonas. Tai buvo pirmasis Rokiškyje nužudytas žydas. Tą pačią dieną mieste buvo nušautas iš J. Jakobsono laidotuvių grįžtantis Katrielis Šemetas.“ (psl. 351)
Ypač daug vietų, kuriose Bubnys suvelia žydų žudynes su sovietinio aktyvo persekiojimu: „Pirmieji Veliuonos žydai buvo sušaudyti miestelio žydų kapinėse liepos pradžioje „partizanų“ būrio vado J. Miliaus įsakymu. Trys žydai sušaudyti, o ketvirtajam pavyko pabėgti (pastarasis buvo ne vietinis, kilęs iš Jurbarko). Šie žydai buvo sušaudyti kaip sovietiniai aktyvistai.“ (psl. 123) Nesu girdėjęs, kad buvo kokios nors specialios skirtingos procedūros šaudant „sovietinius aktyvistus“ ir žydus. Tų skirtumų neaptaria ir Bubnys. Be to, kyla abejonių dėl nevietinio žydo „aktyvizmo“. Gal tai tiesiog nuo karo pabėgti bandęs žydas?
Ariogala:
„Liepos viduryje baltaraiščiai suėmė dar 14 komunistų ir sovietinių aktyvistų, tarp kurių dauguma buvo žydai.“ Bubnys mini kai kurias pavardes, viena jų įsimena:uošvė ir marti Šerienės. Sutikite, įdomios pareigos, ir, panašu, ne iš bolševikinės hierarchijos… Bubnys to niekaip nepaaiškina.
Rokiškis:
Pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis (nuo 1941 m. birželio 27 d. iki rugpjūčio 14 d.) buvo suimami ir šaudomi įvairių tautybių buvę sovietiniai pareigūnai, komunistai ir komjaunuoliai. Pirmieji didesni Rokiškio žydų areštai buvo įvykdyti jau birželio 29 d. Suimti sovietiniai aktyvistai ir žydai nedidelėmis grupėmis buvo vežami į Stepononių mišką (apie 5 km į šiaurę nuo Rokiškio) ir ten šaudomi. Apytikriai liepos 8 d. baltaraiščiai (buvę partizanai) atrinko 108 žydų jaunuolius nuo 14 iki 30 metų ir jiems pasakė, esą jie bus vežami darbams į Biržus. Tačiau visi sulaikyti jaunuoliai tą pačią dieną buvo nuvaryti į Stepononių mišką ir ten nakties metu sušaudyti. 1941 m. liepos 22 d. apsaugos kuopos kareiviai Stepononių miške sušaudė apie 30 sovietinių aktyvistų. (psl. 351–352)
Siūlau atkreipti dėmesį ir į šioje ištraukoje minimas chronologines ribas. Pirmosios nacių okupacijos savaitės (nuo 1941 m. birželio 27 d. iki rugpjūčio 14 d.) bus svarbios, kai aptarinėsime Bubnio daromas išvadas.
„Skapiškio policininkai, sukilėliai, pagalbinės policijos nariai sukilimo metu ir po jo suiminėjo asmenis, kurie bendradarbiavo su sovietų okupaciniu režimu. Vienais duomenimis, būrys iš viso suėmė daugiau kaip 100 žydų, apie 50 lietuvių sovietinių aktyvistų ir apie 30 Raudonosios armijos kariškių.“ (psl. 365)
Ar tautybė „žydas“ buvo bendradarbiavimo su sovietais įrodymas?
Linkuva:
Vokiečiams užėmus Lietuvą, 1941 m. birželio 28 d. J. Jakubaičio ir J. Tinterio būrys atvyko į Linkuvos miestelį. Sovietinių aktyvistų ir komunistų areštai dar labiau padažnėjo. Linkuvos areštinę (grūdų sandėlį) kasdien papildydavo vis nauji suimtieji. Jie buvo tardomi, mušami, vėliau arba sušaudomi, arba paleidžiami į laisvę. Tai buvo įvairių tautybių žmonės (daugiausia lietuviai ir žydai). 1944 m. vokiečių fašistų nusikaltimus tyrusi komisija nustatė, jog Linkuvoje nacių okupacijos pradžioje nužudytas 71 sovietinis aktyvistas ir komunistas (37 lavonai buvo atpažinti, 34 neatpažinti). (psl.387)
Labai įdomus atvejis: tikrai palankumu sovietams įtariami žydai po tardymo būdavo ne tik šaudomi, bet ir paleidžiami? Gal tai mažai žinomas išskirtinis atvejis – tada norėtųsi paleistų žydų vardų – bet tikėtiniau, kad tai tiesiog Holokausto istorijos iškraipymas. Gaila, bet knygoje tai ne vienintelis atvejis.
„Partizanai Saldutiškio geležinkelio stotyje užpuolė stovintį traukinį su raudonarmiečiais ir sovietiniais aktyvistais.“ (psl. 426)
Interpretuodamas istoriją, Bubnys kartais galėtų būti apdairesnis – nežinau jokių šaltinių, kurie teigtų, kad karo pradžioje į traukinius buvo įleidžiami tik raudonarmiečiai ir sovietiniai aktyvistai. Greičiausiai čia kalbama apie dar iki ateinant vokiečiams įvykdytą išpuolį prieš karo pabėgėlius. O ir nurodomas šaltinis, 1942 m. liepos 18 d. „Kario“ žurnalas, skatina manyti, kad tai nekritiškai į istorinę knygą perkelta nacių propaganda.
Rietavas: „Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis baltaraiščiai suiminėjo įvairių tautybių komunistus ir sovietinius aktyvistus. Tarp sušaudytųjų buvo ir 4 žydų tautybės asmenys.“ (psl. 473)
Į šį aprašymą neįtelpa tuo pat metu nužudyti Rietavo rabinas Fondileris ir rabinas skerdikas Rabinovičius. Nepatvirtina Bubnio keliamos versijos ir baudžiamosios bylos LYA K-1 58 9067/3 duomenys, kad sušaudytieji žydai tiesiog slapstėsi, baltaraiščiai kelis kartus vyko jų gaudyti, o sugavę sušaudė.
„Pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis buvo sulaikomi ir areštuojami įvairių tautybių buvę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai. Susidorojimas buvo toks masinis ir aktyvus, jog valdžia netgi buvo priversta stabdyti įsisiautėjusius „partizanus“. (psl. 509–510)
Ukmergės apskrities viršininkas liepos 10 d. išleido raginimą vengti beprasmių lietuvių šaudymų. (psl. 510) Bubniui pro akis praslydo, kad žydų klausimu viršininko nieko nebuvo pasakyta. Liepos 10 d. iš kalėjimo buvo paimta 100 žydų ir jie nužudyti. Tai yra Bubnio knygoje. Taigi, kaipgi atsitiko, kad suiminėjo „įvairių tautybių“, o žudė žydus?
Vietomis Bubnį „pramuša“ ant apibendrinimų. Rašydamas apie Musninkų miestelį, jis pateikia tokį įvykių Lietuvoje apibendrinimą:
Nacistams okupavus Lietuvą, žydai buvo pradėti persekioti ir diskriminuoti. Pirmosiomis okupacijos savaitėmis dažniausiai persekioti komunistinėje ir prosovietinėje veikloje 1940–1941 m. dalyvavę žydai: komunistai, komjaunuoliai, sovietinės valdžios įstaigų darbuotojai ir aktyvūs šalininkai. Iš jų buvo atimtos pilietinės teisės, jie privalėjo nešioti specialius skiriamuosius ženklus (šešiakampes Dovydo žvaigždes ir pan.), vėliau pradėti steigti žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos. Nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio visoje Lietuvoje pradėti masiniai žydų areštai ir žudynės. Buvo sulaikomi ir žudomi visi žydų tautybės žmonės, nepaisant jų politinių pažiūrų ir veiklos, lyties ir amžiaus. Į žydų persekiojimo ir žudynių procesą buvo įtrauktas ir naciams pavaldus lietuviškos valdžios aparatas: apskričių viršininkai ir valsčių viršaičiai, įvairių rūšių policija (viešoji, saugumo, policijos batalionai ir kuopos, pagalbinės policijos (baltaraiščių) būriai). Žydų genocidas (Holokaustas) panašiu laiku buvo vykdomas visose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, kuriuose gyveno žydai. (psl. 315)
Nesu girdėjęs, ir Bubnys nepateikia duomenų, kad kur nors Dovydo žvaigždes buvo liepta užsidėti tik su sovietais bendradarbiavusiems žydams. Čia kažkoks naujas žodis Holokausto istorijos iškraipymuose.
Knygoje pasitaiko šiurpinančių netikslumų. Rašydamas apie įvykius Vainuto miestelyje, Bubnys cituoja Vainuto policijos nuovados viršininko raštą, kad darbingi žydai išvežti į Vokietiją žemės ūkio darbams, o negalintys dirbti, sergantys, išvežti į Vokietiją ir paguldyti į ligoninę (psl. 451). Cituojamas dokumentas iš Masinės žudynės Lietuvoje 2 dalies 280 psl. Dokumentas žinomas. Tik Bubnys niekaip jo nekomentuoja, nors akivaizdu, kad sergantys žydai buvo ne paguldyti į ligoninę, o tiesiog sušaudyti. Beje, tai rašoma ir Bubnio ne kartą cituotos knygos Holokaustas Žemaitijoje,351 psl. Kitas Bubnio minimas šaltinis, „Holokausto Lietuvoje atlasas“, rašo, kad ir dalis darbams išvežtų žydų galėjo būti nužudyti. Bubnio pateikiamą Vainuto žydų istoriją galima priskirti nekritiško nacių laikotarpio šaltinių vertinimo sukeltoms klaidoms.
Dar daugiau klausimų kyla perskaičius autoriaus išvadas apie Holokaustą Lietuvoje. Ypač pirmąją:
1941 m. birželio pabaiga – liepos vidurys. Šiuo laikotarpiu vyravo politiniai persekiojimo motyvai. Žydai dažniausiai būdavo areštuojami, įkalinami ir šaudomi kaip buvę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai. Dėl tų pačių priežasčių buvo persekiojami ir ne žydų tautybės asmenys (lietuviai, lenkai, rusai ir kt.). Šiuo laikotarpiu dažniausiai buvo terorizuojami žydų vyrai. Moterys ir ypač vaikai dar nebuvo sistemingai ir masiškai šaudomi. Iniciatyvą persekioti žydus rodė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos (karo komendantai, nacių saugumo policijos ir SD operatyviniai būriai, kiek vėliau apygardos komisarai). Nacių įstaigos taip pat vadovavo žydų persekiojimo ir žudymo procesui. Į šį procesą nuo pat nacių okupacijos pradžios buvo įtraukta lietuvių administracija (apskričių viršininkai, miestų burmistrai), lietuvių policija ir pagalbinės policijos (baltaraiščių) būriai. (psl.581)
Šią išvadą ir joje paminėtą periodizaciją verta panagrinėti. Autorius beveik tą patį sako ir apie Kauno apskritį. Tiesa, įvardina tai „pirmosiomis okupacijos savaitėmis, maždaug iki 1941 m. rugpjūčio mėnesio“ (psl. 101). Rašydamas apie Rokiškį, autorius naudoja dar kitokį pirmųjų savaičių apibėžimą: „Pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis (nuo 1941 m. birželio 27 d. iki rugpjūčio 14 d.)“ (psl. 351). Klausimas, kodėl autoriui reikėjo išskirti laikotarpį iki rugpjūčio ar net jo vidurio? Knygoje tai nutylima. Vis dėlto žinoma, kad Lietuvoje tuo laikotarpiu veikė Lietuvos laikinoji vyriausybė. Liepos pabaigoje tos vyriausybės veiklą torpedavo kur kas žiauriau žydų atžvilgiu nusiteikę voldemarininkai, įgiję stiprias pozicijas lietuvių pajėgose, vėliau žudžiusiose žydus. Svarbi riba yra ir rugpjūčio vidurys – tuo metu pradėjo veikti vokiečių apygardų komisarai – civilinė vokiečių administracija. Kyla klausimas, kodėl Bubnys tos administracijos veiklą įtraukia į laikotarpį „iki liepos vidurio“. Kokių nors rimtų duomenų, kad žydų padėtis nuo rugpjūčio ženkliai pablogėjo, nėra. Tiesiog pajėgos, 1941 m. vasarą naikinusios žydus, tuo metu buvo užsiėmusios didžiųjų miestų, kurie neįeina į Bubnio provincijos sąvoką, žydų bendruomenių terorizavimu ir naikinimu. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje žydai naikinti nuo birželio galo, nuo pat nacių okupacijos pradžios ir net iki jos pradžios būta pogromų ir besitraukiančių nuo karo žydų užpuolimų.
Antra, išvadoje naudojama samprata „dažniausiai“ yra labai neapibrėžta. Knygoje minimi tik trečdalis miestelių. Apie du trečdalius iš viso nėra duomenų – tai ką reiškia tas „dažniausiai“? Knygoje yra duomenų, kad žydai iki Bubnio nurodytos datos žudyti Alytaus, Biržų, Kauno, Kėdainių, Kretingos, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Šiaulių, Švenčionių, Tauragės, Telšių, Ukmergės, Utenos, Vilkaviškio apskrityse. Nėra tokių atvejų aprašyta tik Lazdijų, Trakų, Vilniaus, Zarasų apskrityse, ir tai galbūt todėl, kad aprašymas labai fragmentiškas. Be to, į Vilniaus apskritį neįeina Vilniaus miestas, kur žudynės tuo metu jau vyko, ir tikėtina, kad žydai iš Vilniaus apylinkių galėjo žūti kartu su miesto žydais.
Trečias teiginys, kuriam reikia paaiškinimo: „Šiuo laikotarpiu dažniausiai buvo terorizuojami žydų vyrai. Moterys ir ypač vaikai dar nebuvo sistemingai ir masiškai šaudomi.“ Jei liepos viduriu laikysime liepos 15 d., tai turime nepilnų keturių savaičių laikotarpį. Jis buvo tiesiog per trumpas, kad žydus naikinusios pajėgos suspėtų susiorganizuoti. Per pirmą savaitę vokiečių kariuomenė tik užėmė Lietuvą ir leido susiburti jai lojalių baltaraiščių pajėgoms. Žydų izoliavimas ir atskyrimas nuo lietuvių irgi užtruko. Taip, Gargžduose, kur žudynės buvo pradėtos, tai užtruko tik vieną dieną. Bet ten ir vokiečių pajėgos, pasirengusios žudyti, buvo čia pat. Kitur buvo sudėtingiau. Bubnys to klausimo atskirai nenagrinėja. Bet knygoje yra daug rašoma, kaip žydai buvo terorizuojami rengiant patyčių akcijas, kai juos vertė nešioti, „bučiuoti“ ar naikinti sovietų simbolius. Dažnai tiek žydus, tiek sovietų aktyvistus nežydus žudė žydų kapinėse – taip buvo bandoma žmonių sąmonėje įtvirtinti tezę „žydai – komunistai“. Tai buvo viena iš priemonių izoliuoti žydus nuo likusios visuomenės. Matant, kaip dažnai Bubnys savo knygoje vartoja stereotipą (netgi atskirai nesigilinant, ar jis tai daro pagrįstai, ar ne) apie „įvairių tautybių komunistus“, naciams pavyko įtvirtinti šią tezę bent jau tokių istorikų kaip Arūnas Bubnys galvose.
Dar vienas uždavinys, kurį reikėjo išspręsti žudikams – palaužti galimą aukų pasipriešinimą. To siekta teroru: tyčiojantis ir žudant rabinus, kitus gerbiamus bendruomenių narius, apdedant bendruomenes kontribucija. Pagaliau, to buvo siekiama ir žudant tiesiog po ranka pakliuvusius žydus, tam tiko pabėgėliai ir sovietiniais aktyvistais pavadinti žydai. Prie teroro reiktų priskirti ir visus atvejus, kai žydus priversdavo laidoti nužudytuosius, tiek žydus, tiek nežydus. Tokius įvykių pavyzdžių Bubnio knygoje daug, bet rašydamas išvadas autorius jų tarsi nepastebi. Ir taip, pradžioje buvo žudomi žydai vyrai. Tiesa, prieš tai dar reikėdavo kelių dienų surasti vietai ir iškasti pakankamai didelei duobei… Pradėjus žudyti nuo moterų ir vaikų, galima buvo susilaukti atkaklaus pasipriešinimo. Vyrai neretai nesipriešino, nes manė, kad taip apsaugos savo moteris ir vaikus. Žudikų pajėgos buvo nemenkos, bet jų vos pakako iki liepos vidurio pradėti vyrų žudynes. Be to, vyrų žudynės ne visuomet buvo labai sklandžios. Daugelyje vietų po jų teko keisti lietuviškos administracijos tarnautojus. Bubnys to klausimo tiesiog nenagrinėja. Gal neturi duomenų. Gal tai netelpa į iš „tradicinės lietuviškos Holokausto istoriografijos“ paveldėtą naratyvą. Visi tie dalykai užtruko, todėl visų bendruomenių, įskaitant moteris ir vaikus, žudynės nusikėlė į vasaros pabaigą ir rudenį. Bet jų likimas jau buvo nuspręstas, kai pradėti žudyti visi atskirų bendruomenių vyrai. Be to, dar liepos pradžioje buvo išžudytos ištisos bendruomenės Ylakiuose ir Plungėje. Ir tai buvo ne išimtis, kaip bando sakyti Bubnys savo knygos pristatymuose, o tiesiog pradžia, ir labai greitai atėjo ir kitų bendruomenių eilė. 1941 m. rudenį likusios neišžudytos bendruomenės jau buvo išimtys…
Taigi, knyga palieka dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės, savo apimtimi, geografija, panaudotais šaltiniais ji gan įspūdinga. Galėtų būti solidus darbas. Iš kitos pusės, dėl prisirišimo prie Holokaustą iškraipančių ar netgi neigiančių naratyvų, nekritiško šaltinių vertinimo, faktinių klaidų pavojinga ją skaityti nepakankamai žinių apie Holokaustą turintiems žmonėms. O juk edukacinis Komisijos okupacinių režimų nusikaltimams tirti padalinys naudoja šią knygą vaikų ir jaunimo švietimui. Autoritetas, kurį Komisija bandė užsidirbti savo moksliniais tyrimais, šia knyga yra žeminamas, nes Komisijos vardu edukaciniais tikslais naudojamaspats tikriausias niekalas. Holokausto neigimas ir istorijos iškraipymai neturėtų būti naudojami švietime. Bent jau Lietuvos Respublika įsipareigojo to nedaryti, stodama į Tarptautinį Holokausto atminties aljansą (IHRA). Bubnio knygą, kaip istorijos iškraipymais pasižymėjusio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro leidinį, galima būtų pasmerkti, bet tikėtis, kad knygą pasmerks leidėjas (autorius yra to centro direktorius), neverta. Galbūt galima būtų tikėtis diskusijos… Iš Tarptautinės komisijos tokio pasmerkimo tikėtis ir netgi reikalauti, mano nuomone, derėtų. Tik kažin ar to sulauksime. Norisi tikėtis, kad skaitanti visuomenė neapsimetinės, kad nieko neatsitiko.