Amžinas tebus šventųjų atminimas




Julius Norwilla

Lietuvos Holokausto atlase Vilniaus apylinkėse pažymėta iš viso dvylika žudynių vietų. Geriausiai žinomas Panerių memorialas. Būtent čia organizuojami vieši Holokausto aukų atminties pagerbimo renginiai. Kitos gi vietos žinomos mažiau lankomos retai. Sekmadienį, gegužės 22 d., maža grupele išvykome aplankyti mažiau žinomos žudynių vietos Naujaneriuose.

Naujaneriai yra 17 km. nuo Vilniaus centro, už Viniaus Jeruzalės. Naujaneriuose jau išlipus iš autobuso dar reikia paėjėti keletą šimtų metrų iki pirmojo ženklo, rodyklės į žydų nužudymo vietą. Vis dėlto, eidami toliau turime dar keletą kartų sustoti ir klausti kelio – kelias eina gana tankiai užstatyta teritorija ir turi daug atsišakojimų – nežinia kuriuo jų reikia pasukti. Laimei, trys sutiktos moterys mielai paaiškina, kur eiti toliau link žydų žudynių vietos. Pamiškėje antrasis ženklas – įkastas juodo granito stulpelis. Įėjus į mišką tenka iš naujo spėlioti, kuriuo gi keliu pasukti, net kažkiek paklaidžioti, kol galų gale išvystame akmenų sudėtas dvi eiles ir kuklų monumentą – atminimo sienelę.

DSC_0241

Monumentas šis čia pastatytas greičiausiai dar prieš gerus 20 metų. Šalia kelio tvirtas metalinis UAB „Stebulė“ stendas su atsakingos už kapines firmos pavadinimu bei atsakingų vietos darbuotojų pavardėmis ir kontaktais, papildant informacija apie kapinių lankymo laiką su įspėjimais apie sankcijas dėl tvarkos kapinėse pažeidimų. Kapinių laikymo taisyklės, paaiškinimai išskiriant įprastas Lietuvoje kapinių lankymo dienas per katalikų Visus Šventuosius ir Vėlines šioje žydų žudynių vietoje, kažkur giliai miške, pribloškia savo šventu naivumu.

DSC_0243

Gegužės mėnuo Lietuvoje ypatingai gražus šviežios žalumos, pienių ir alyvų žydėjimo ir kvepėjimo metas. Vieta ši tvarkinga ir, atrodo, lankoma ir netgi prižiūrima. Liudija apie tai keliolika žvakidžių, kokias Lietuvoje įprastai žmonės neša ant kapų. Atrodo, kažkieno rūpesčiu čia net ir gėlių buvo sodinama. Bent jau vieta pasodinti joms yra padaryta. Patvarkome aplinką. Supratome, reikėjo atsinešti ir įrankių aplinkos tvarkymui – grėbliuką, kastuvėlį.

Atvykę, kaip įprasta, pirmiausia sustojame nužudytųjų atminimo maldai, po to žvilgsniui tyloje aplinkui bei susimąstymui, žvilgsniui į pačius save – į savo jausmus ir mintis apie žudikus, bukus ir labai blogus vyrus ir jų siaubingus darbus, padarytus ir čia, ir šioje vietoje. Taip pat vaizduotėje ieškome veidų tūkstančių vietos žydų, vaikų, moterų ir vyrų, atvarytų čia, vidury miško, prie iškastos duobės, ir pusiau slapta nužudytų.

Kukli atminimo sienelė gerokai apdaužyta – viršuje nudaužti abu kampai. Kairysis kampas nudaužtas tiek, kad net armatūros strypai styro paviršiuje. Suardyta betoninė konstrukcija yra greičiau – toks matomai ir buvo šio išpuolio sumanymas – visko iškart nesudaužyti, tik pramušti sienelės apdailą, kad lietus ir ledas greičiau viską suardytų ir galiausiai tapęs griuvėsiais kuklus monumentas būtų iš čia visiškai pašalintas. Ir kad daugiau čia jokio žydų ir jų žudynių atminimo iš viso nebeliktų. Nudaužto betono gabalai išmėtyti aplinkui. Surenkame juos ir sudedame į vieną vietą, arčiau atminimo lentos.

DSC_0245

Kuklaus monumento sienelėje įmūryta atminimo lenta. Lietuviškai jokios epitafijos, tik, kaip šalyje įprasta, lakoniškiausia informacija – žudynių data ir nužudytųjų žydų skaičius. Žudynių organizatoriai ir žudikai apibūdinami bendriausiais žodžiais. Lietuvių ir jidiš kalbomis parašyta: ČIA 1941 IX 24 HITLERININKAI IR JŲ VIETINIAI PAGALBININKAI NUŽUDĖ 1767 ŽYDUS. Tekstas hebrajiškomis raidėmis jidiš kalba ilgesnis: VYRUS, MOTERIS, VAIKUS. Ir epitafija: AMŽINAS (TEBUS) ŠVENTŲJŲ ATMINIMAS.

Kas šioje vietoje sukrečia labiausiai, tai ne tie nudaužti atminimo sienelės kampai ir aplink išmėtyti betono gabalai, ne epitafijos oficialia šalies kalba stygius, bet tiesiai ant atminimo lentos įrašytas nacių ženklas svastika su jį palydinčiu įrašu didelėmis raidėmis: “Juden RAUS”. „RAUS“ didžiosiomis raidėmis, o paskutinioji raidė “S” – netgi pagal nacių SS ženklą. Įdėmiai apžiūrėjus, matyti, kad įrašas šis nėra užrašytas “ant viršaus”, ar kažkaip betone iškaltas, bet buvo greičiausiai įspaustas betonui dar visiškai nesustingus, tai yra vos tik įmūrijus atminimo lentelę. Vis dėlto, su kokiu šio darbo išmanymu ir šėtonišku ryžtu šis užrašas buvo ne tik padarytas, bet ir sumaniai užmaskuotas – sunkiai pastebimas ir dėl to išliekantis. Miške, medžių šešėlyje, jį išties sunku pastebėti. Pabandėme jį nufotografuoti.

DSC_0247

 

DSC_0248

Šio nusikalstamo pagal valstybės įstatymus, tiek žmogiškumui įrašo Naujanerių miške nužudytųjų atminimo lentoje žinia aiški – pasityčioti ir nuolat tyčiotis iš žydų, ir ne tik iš nužudytųjų. Negana to, tuo pačiu slapta pasityčioti, ir skatinti tyčiotis, iš kiekvieno, kuris čia tik ateis iš moralinių paskatų apmastyti baisius nusikaltimus ir su mirusių atminimo maldomis. Ta prasme, įrašas šioje Holokausto aukų atminimo lentoje įspaustas šėtoniškoje žydų masinių žudynių ir bendrai neapykantos žmogiškumui dvasioje.

Skaitytojui, žinoma, nereikia priminti, kad anais žydų masinių žudynių metais Lietuvoje “Juden raus” buvo politiniu šūkiu paskatinti ryžtis smurtui prieš žydus. Šūkis šalyje buvo taip aktyviai propaguojamas, kad išliko atmintyje net ir mūsų dienomis. Dažnai tai bene vienintelė vokiška ištarmė, kuri įsirėžusi atmintyje laikosi kuo puikiausiai.

Žydų Lietuvoje jau beveik nebėra. Nužudytas čia buvo kiekvienas, kurį tik galima buvo surasti ir nužudyti. Nuo žydų masinių žudynių metų Lietuvoje pasikeitė jau bene trečia ar ketvirta karta. Bet, kaip matome, propagandinis ano meto šūkis smurtui prieš žydus ne tik išlieka atmintyje, bet ir su šėtonišku sumanumu perduodama iš kartos į kartą.

Pažvelgiame dar kartą į UAB “Stebulė” užrašą apie sankcijas dėl tvarkos kapinėse nesilaikymo. Na ir kokios gi sankcijos už šį neapykantos žydams užrašą lentoje amžinam nužudytųjų – šventųjų  atminimui?

 

This entry was posted in Commemorations for Destroyed Communities, Events, Lithuania, Litvak Affairs. Bookmark the permalink.
Return to Top