Dėl Vilniaus Sporto rūmų, esančių Šnipiškių žydų kapinių teritorijoje, funkcinės paskirties




Prof. Josifas Parasonis (Alfa.lt)

 ◊

Būdamas Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoju (pagal profesija esu inžinierius-statybininkas), 2005 metais liepos-rugpjūčio mėnesiais dalyvavau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamente svarstant šalia Karaliaus Mindaugo tilto vykstančią gyvenamojo namo statybą. Jungtinių Valstijų žydų bendruomenės atstovai, palaikomi JAV Senato atstovų, pareikalavo, kad sostinės savivaldybė sustabdytų šią statybą, teigdami, jog šioje vietoje kadaise buvo žydų kapinės.

Ieškant atsakymo į šį klausimą, man teko nagrinėti įvairius literatūros šaltinius bei archyvinę medžiagą. Vieno tokių pasitarimų metu Vilniaus apskrities viršininko administracijoje pasiūliau atlikti Šnipiškių teritorijoje buvusių kapinių ir greta Karaliaus Mindaugo tilto esančio sklypo (kuriame vyko statybos darbai) ribų kartografavimą ir jo duomenis palyginti su turima archyvine medžiaga. Šiam pasiūlymui buvo pritarta ir vėliau specialioji įmonė “Vilniaus planas” parengė Vilniaus žydų senųjų kapinių (uždarytų 1831 metais) ribų kaitos brėžinį.

Brėžinyje buvo pateikti VĮ “Registrų centras” registruoti sklypai, žydų kapinių riba 1808 metų Vilniaus miesto plane, 1831 metais uždarytų Žydų kapinių riba 1838 metų Vilniaus miesto žemėlapyje. Šnipiškių yra seniausios Vilniaus žydų kapinės (jos buvo atidarytos 1487 metais, tačiau pirmieji istoriniai dokumentai apie laidojimus jose yra nuo 1592 metų). 1831 metais Rusijos caro nurodymu, statant fortifikacinius įtvirtinimus, kapinių pietvakarių dalis buvo sunaikinta, o 1878 metais šie įtvirtinimai buvo panaikinti. Ruošiantis 1950 metais Respublikinei dainų šventei buvo rekonstruojamas Žalgirio stadionas ir Šnipiškių kapinės vėl ženkliai nukentėjo – buvo mašiskai ardomi kapai, naikinami paminklai. Nors brėžinyje matyti, kad statomo namo sklypas nesiekia 1808 ir 1831 metų kapinių ribų, ryžausi dėti parašą ant brėžinio nesutikdamas su juo arba jam pritardamas, o pažymėdamas, kad susipažinau.

Beje, kiti posėdžio dalyviai (premjero patarėjas, rangovo atstovas) pasirašė su tokiu pat prierašu. Nežinau kuo vadovavosi kiti, bet man, žinančiam, kad pagal judaizmo nuostatas, kapinėse, kad ir buvusiuose, jokia veikla negalima, kitaip pasielgti nederėjo. Pateiktuose svarstymui dokumentuose buvo matyti, kad 1808 metais kapinių ribos nesiekė statomų namų sklypo ribų, tačiau nebuvo aišku tuomet kuo remiasi JAV atstovai. Lietuvos žydų bendruomenės tuometinis pirmininkas laikėsi “neutralios” pozicijos, o pasaulio žydų ypač religingų bendruomenių atstovai tebereiškė nepasitenkinimą dėl statybų. Tačiau pastatai buvo pastatyti.

Iš Lietuvoje esamų knygų ir archyvinių dokumentų (įvairių teisės aktų tekstai apie Šnipiškių kapinių žemės pirkimo sandorius, nutarimus, susitarimus bei potvarkius) žinau, kad yra įvairių laikotarpių kapinių schemų. Žinau, kad yra apibrėžta ir aprašyta centrinė kapinių dalis, paženklinti ir aprašyti kapai. Šnipiškių kapinėse palaidoti žydai, kelius šimtmečius garsinę Vilniaus vardą, būtent jų dėka jis tapo ir iki dabar vadinamas “Lietuvos Jeruzalė”. Jų tarpe buvo palaidotas ir Vilniaus Gaonas Eliahu Ben Šlomo-Zalman. Jam ir jo šeimos nariams iš viso skirta net 20 kapų (jo tėvų, brolio, žmonos, sūnaus ir kt.).
1997 metais Šnipiškių kapinių teritorija buvo nagrinėjama ruošiantis dalinei sporto rūmų rekonstrukcijai, teritorijos užstatymo išplėtimui. UAB “Jungtinės architektų dirbtuvės” užsakė “Paminklų restauravimo institutui” paruošti paminklotvarkos sąlygas. Šio dokumento “Teritorijos istorinė raida” skyriuje teigiama, kad “1938 metų Vidaus reikalų ministro potvarkiu Vilnius buvo padalintas į senamiestį (saugotiną), 6 užstatymui skirtas zonas ir neužstatomus plotus… Kalbant apie Žvejų ir Piuromonto teritorijas, detalaus Vilniaus m. išvystymo plano programoje buvo numatyta dešinyjį Neries krantą panaudoti “Žaliosioms juostoms”, bulvarams ir sporto įrenginiams (iki pat buv. Tuskulenų tilto)”. Paminkltvarkos sąlygose priedų tarpe yra 1995 m. gegužės 15-16 d.d. Lietuvos žydų bendruomenės Valdybos ir Vilniaus m. žydų bendruomenės tarybos Nutarimas “Dėl prekybos centro statybos buvusių žydų kapinių teritorijoje”, pasirašytas tuometinio LŽB pirmininko, kur teigiama: “Leisti prekybos centro statybą su sąlyga, kad numatomų statybų užsakovas (Vilniaus koncertų ir sporto rūmai) nustatyta tvarka savo lėšomis surinks ir perlaidos statybos metu aptiktus mirusiųjų palaikus”. Kaip jau esu minėjęs, “nustatytos tvarkos” nėra, yra nuostata, jog jokia veikla, kad ir buvusiuose kapinėse, negalima.

2007 metais vėl Šnipiškių žydų kapinių teritorija tapo viešojo svarstymo objektu, nes buvo parengtas projektas “Daugiafunkcis kultūros centras: Jono Meko vizualinių menų centras ir muziejus “Ermitaž/Gugenheimas Vilnius”. Nauja išskirtinė sėkmės istorija naujai Europai”. Pagal šį projektą buvo numatyta Sporto rūmus griauti ir naująjį centrą statyti jo vietoje. Tiesa, lyg ir buvo mąstoma apie bendrą Lietuvos ir užsienio archeologų ir istorikų ekspertizę. Matyt, šios ekspertizės neprireikė dėl to, kad Sporto rūmai pastatyti tikrai ant buvusių žydų kapinių jokių abejonių neturėjo ne tik užsienio žydų bendruomenės atstovai, bet ir mūsų specialistai. Nepaisant to, 2009 metais rugpjūčio 26 d. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas S.Alperavičius ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė F.Kukliansky, pasirašė protokolą, kurio prieduose žydų bendruomenės vardu įsipareigojo, planuojamų statybų metų, esant reikalui, “prižiūrėti” palaikų perlaidojimus.

Dabar, kuomet Lietuvos vyriausybė nusprendė atgaivinti Sporto rūmus konferencijoms bei koncertams rengti, o plačiajai Lietuvos visuomenei yra žinoma, jog šie rūmai ir 1808, ir 1831 metų kapinių ribų paženklintoje teritorijoje yra pačiame jos centre, kad laidojant mes visi, ne tik žydai, palydint linkime vėlioniui amžino atilsio, nepritariu Lietuvos žydų bendruomenės vadovybės pozicijai šiuo klausimu.

Nesiūlau griauti sporto rūmų, nes jie yra architektūros ir konstrukcinio sprendinių požiūriu mūsų statybos raidos paveldas. Žinau, kad Vilniuje yra ir daugiau ne vien žydų kapinių sunaikinta, jų vietoje taip pat praktiškai neperlaidojant stovi pastatai (Santuokų rūmai), įrengtos gatvės (Rasų kapinės). Ir mūsų visuomenė yra su tuo susitaikiusi. Tuo kai kas entuziastingai pasinaudoja, neva yra precedentų. Tačiau siūlau, pagaliau susimąstyti, pagalvoti, pradėti viešą diskusiją šiuo klausimu, bent kievienam mūsų pabandyti pačiam sau suformuoti poziciją. Lietuvos istorija yra labai turtinga ir visų joje gyvenusių ir dirbusių jos labui žmonių indėlis svarbi bendros Lietuvos kultūros dedamoji.

Norime būti gerbiami, teigiame, jog esame civilizuota, kultūringa valstybė, tad gerbkime praeitį, „negražinkime“ istorijos, nesakykime pusės tiesos, nes tai melas, būkime pakantūs kitai nuomonei, nuostatai. Išgirskime pasaulio kompetentingų, išsimokslinusių, nutuokiančių ir suprantančių, bet nesutinkančių su mūsų planais atstovų balsus. Pasitelkime ir jų atstovus, sudarykime bendrą komisiją (darbo grupę) Šnipiškių kapinių teritotijos deramo sutvarkymo projektui parengti ir Sporto rūmų pastato tinkamai funkcinei paskirčiai parinkti.

Galiausiai yra Izraelio valstybė, kuri gerbia ir geba derinti religingų žmonių nuostatas su šiuolaikinės aukštai išsivysčiusios valstybės poreikiais. Pasikonsultuokime su jos atstovais, juolab, jau turime šios valstybės ambasadą Vilniuje.

This entry was posted in Josifas Parasonis, Vilniaus senosios žydų (Piramonto) kapinės Šnipiškėse. Bookmark the permalink.
Return to Top

Comments are closed.