---

◊

Švenčionys (Svincian): Du Meinkės Kaco eilėraščiai

◊

Iš jidiš kalbos vertė Goda Volbikaitė

Už atidžią eilėraščių peržiūrą ačiū poetui Tomui Petruliui

◊

I: Hiršė-Leibas Taršišas

II: Mesijas

Taip pat žr.: Meinkės Kaco Ištekliai; Knygos; Knygos jidiš kalba internete; Angliškos knygos internete; Esė; Liaudies dainos; Biografija; Autobiografija

❊

◊

Hiršė-Leibas Taršišas

• O tu turtingas esi, Švenčionių miesteli manasis,
• išdegęs gruntas tavo turtingas liepsnõs,
• tamsos
• turtingas skaudantis tavo dangus.
• ◊
• Tavąją širdį ant kiekvieno baslio regėjau.
• Pusiaunakčio gaisruose tikėjau:
• tai
• saulė leidžiasi pragaruos.
• ◊
• Taigi turtingas esi, Švenčionių miesteli manasis,
• kraujo turtingas kaip tavo saulėlydžiai aukso.
• Turtingas —
• nuskuręs Švenčionių miesteli manasis.
• ◊
• Kiek bedugnių slepiasi tavo siaube?
• Kiek dvejonių — gęstančioje šviesoje?
• ❊
• ◊
• ◊
• O kad didelis tu esi, Švenčionių miesteli manasis,
• rodo dvi sinagogos ir trys pirtys,
• rodo
• dešimt gatvelių ir tiekai kiemų.
• ◊
• Kad didelis tu esi, vežikai giriasi,
• mosuodami švilpiančiomis rykštėmis:
• tavo
• stogų jokiu pagaikščiu neužkliudysi.
• ◊
• Tik kaip išauga tavo nedalia
• vakarais savižudžių palėpių kiaurymėse —
• kai pražilę
• iš išgąsčio vaikinai ir merginos virves užsineria.
• ◊
• O, žeme, kur tau dar begali būti liūdniau,
• jeigu ne patvory — prie savižudžių kapų?
• ❊
• ◊
• ◊
• Didelis tu, didelis — oho, Švenčionių miesteli manasis,
• su savo griuvėsių vaiduokliais ir elgetyno vargeta
• tuoj tapsi
• ant žemėlapio vos įžiūrimu taškeliu.
• ◊
• Kas gi, jeigu ne pamišėlis Hiršė-Leibas Taršišas,
• žemesnysis chasidų namų patarnautojas,
• apraudos
• kiekvieną tavo griūvančių sienų aimaną.
• ◊
• Jis prakeiks rankas, kurios tave padegė.
• Jis pavargęs nuo vaikymo varnų,
• nujuodinusių
• saulės plutą ant tavo elgetyno langų.
• ◊
• Kai per ištisą naktį gaisrai plaiksto saulėlydžius,
• jis lenkiasi pabučiuoti tavo žaizdų pelenus.
• ❊
• ◊
• ◊
• Chasidų namuos skambant švenčiausioms maldoms,
• Hiršė-Leibas mąsto, kiek dūmų nepakils kamuoliuos
• šabo išvakarėse
• iš sukrypusio šaltos sinagogkiemio pirties kamino.
• ◊
• Kiek mirusiųjų jau įrašyta bendruomenės metraštyje,
• kiek žvaigždžių turi nukristi: koks nelyginis skaičius, koks – lyginis,
• kiek ašarų
• raudotojų akyse dar paliko.
• ◊
• Kiekvieną vakarą jis rymo gedulingai palinkęs,
• nes nebegali kartu su saule kalbėti išpažinties —
• juk net
• tyliausiuose balandžio lapeliuose žydi nerimas —
• ◊
• Juk net Juričkės miško šlamesy girdėti
• ateities pagalbos riksmų šnabždėjimas.
• ❊
• ◊
• ◊
• Prieblanda. Su išgriauto aron kodešo siaubu
• sėdi jis, pasiligojusio vakaro gabalėlis, prie pompos priešais bažnyčią
• ir stebisi, kokie šviesūs
• Švenčionys. Sunku būtų saulę iš turgavietės išvaryti.
• ◊
• Kokie puikūs Švenčionys: naktimis kiekvienas akmuo virsta žvaigžde,
• spindinčio šulinio vandens neįmanoma išsemti,
• bet kai įsiklauso,
• senoji sinagoga nebeataidi angelų giesme —
• ◊
• Girdėti tik kaukšėjimas sužeistų arklių, kurių
• maldingas žvengsmas pripildo nusiaubtą sinagogą,
• lyg jie norėtų
• menamam Dievui pasiskųsti savo arklišku likimu —
• ◊
• Hiršė-Leibas atsimena, kad Švenčionys yra pragaras,
• ir kad gilesnis už naktį čia veržiasi kraujo šaltinis.
• ❊
• ◊
• ◊
• Koks jis pavargęs, Hiršė-Leibas Taršišas, žemesnysis chasidų
• namų patarnautojas — utėlėto elgetyno karalius;
• pavargęs nuo savo keturiasdešimties
• pavasarių. Pavargęs nuo Dievo vilkimo pamaldžiuos skarmaluos.
• ◊
• Prieblanda vynioja ugnies kamuolius jo mintyse.
• Vakaruose saulė vėl veržiasi į šviesos karaliją —
• ir mirksnis po mirksnio
• lyg užkasta į dangišką kapą greitai nugrimzta diena.
• ◊
• Šungaudys Zablotės gatvėje užtildo šunų kauksmą.
• Hiršė-Leibas Taršišas mąsto, kad kartu su vakaru miršta ir pasaulis.
• Tik jis ir mirtis — jiedu vieni,
• o dabar ir Dievą nuodėmingame rojuje apima siaubas.
• ◊
• Jis žino: jo siela prašosi lauk iš prakeikto kūno
• kaip akmens kietumo išvarginta pievų gėlė.
• ❊
• ◊
• ◊
• Hiršė-Leibas Taršišas girdi, kaip pro vėjo šofarą skamba
• sena vakaro tyla. Jis mato sušaudytus būrius, nešančius
• saulės palaikus
• pro pragaro krosnis — Bašano karaliaus Ogo karste.
• ◊
• Užmerktomis akimis mato: iš žaizdų ir tamsos buvusieji
• žmonės dirba tokią begalinę šarvojimo lentą ir prausia
• mirusią saulę
• nakties rašalu ir savo kūnų krauju.
• ◊
• Jis mato: gatvelės iš baimės beveik susitraukė,
• ir sužibus pirmajai žvaigždei pravirksta graudžia
• pražūties malda,
• Hiršė-Leibas Taršišas, žemesnysis chasidų namų patarnautojas.
• ◊
• Ištuštėjusiame turguje kartu su vėju siautėja visiškas niekis.
• Hiršė-Leibas saugo Dangų: Dievas negali pasitraukti iš šio pasaulio.
• ❊
• ◊
• ◊
• Prakeiktas balandi, neperženk apleistų slenksčių.
• Prieš tavo skaisčiausiąją šviesą net stosis tamsa.
• Lojimas iš tuščių mėsinių
• nutildys tavo tviskančių upelių šniokštesį.
• ◊
• Kaip tu suporuosi savo vėją kvatoklį su vaiko verksmu?
• Kaip švelniai ir vėsiai auginsi piktus erškėčius vietoj rugių?
• Palėpių voratinkly
• su išprievartautų dvylikamečių mergaičių krauju tu išbluksi.
• ◊
• Prakeiktas balandi, neperženk apleistų slenksčių.
• Rusų belaisvių grandinių žvangesys tave užklups.
• Jie savo skeletų
• akiduobėmis pro pridvisusį kalėjimo rūsių aklumą spindulio ieško.
• ◊
• Tavo dangus ant mažakraujų mergaičių skruostų sumėlynuos.
• Šešėliai saulę išbogins. Tavo naktis nebepasirodys.
• ❊
• ◊
• ◊
• Nekalta balandžio naktis žvaigždėmis nusėja mirtį virš štetlo.
• Hiršė-Leibas Taršišas prisėlina — prie šungaudžio pašiūrės malda šešėliuos.
• Ir glosto besimeldžiančias uodegas
• nuplaktų šunų, kuriuos šungaudys auštant ruošiasi dirti.
• ◊
• Ir lyg lavono ranka jis diriguoja šešiolikos šunų chorui.
• Ir klausia kiekvieno, kur yra Pragaras, kur yra karščiausia Pragaro vieta —
• o tada iš šungaudžio mirties pašiūrės
• siaubingu kauksmu atsiliepia šunys: tenai, t-e-n-a-i.
• ◊
• Hiršė-Leibas klausia, ar virš aukščiausių viršūnių dar esama kitų viršūnių.
• Hiršė-Leibas klausia, ar po giliausiomis bedugnėmis dar esama kitų bedugnių.
• Ir pašiūrės šunys atsako
• užkimę nuo inkštimo. Bandydami pasprukti nuo šungaudžio kirvio — į šviesą.
• ◊
• Šunys, išsivarginę nuo lojimo, susilieja su tyla, su žvaigždynų kančia.
• Hiršė-Leibas Taršišas nesiliauja skaičiuoti paskutinio jų miego košmarų.
• ❊
• ◊
• ◊
• Amžinai įsimylėjęs balandis. Vaikai iš muilo pro šiaudą pučia vaivorykštes.
• Išblyškę, plonytės mergaitės subręsta ir skausmingai virsta moterimis.
• Žolynų šešėliai vaikiškai vėsūs.
• Prie Badanės namo šermukšnis droviom uogom liepsnoja ryškiai ir raudonai.
• ◊
• Elčikas ir Dveirkė glaustosi viešbučio „Italija“ sode.
• Jie žengia tyliai kaip vagys. Jų nerimas šlama pro obelis.
• Jie girdi kraujyje grojančias arfas.
• Dveirkė paleidžia grakščius klubus siekiančius lėliškus plaukus.
• ◊
• Jie saugo gimstančius pumpurus. Obelis perpranta
• Elčiko ir Dveirkės mintis, paslepia juos po pražydusiomis šakomis.
• Jie vieni — čia tiek daug pavasario,
• ir balandis dainuoja jų juslėmis kaip medžio šaknimis.
• ◊
• Naktis — Sutvėrimo paslaptis. Dveirkė pati atsidūrė Elčiko glėby.
• Jos švytinčiose akyse rytojaus kartos spinduliuoja ir žėri.
• ◊
• ◊
• Šaltinis: Menke Katz, Brenendik štetl (Degantis miestelis), I t., New York: 1938, pp. 83-94 (internete; tik eilėraštis)

---

◊

Mesijas

• Žinau, tėtuši, kad Mesijas iš Michališkių ateis,
• ant asilėlio prajos pro Svierius ir Švenčionis,
• ten, kur pasaulio žemė švenčiausiai atrodo.
• Žinau, motuše, kad Mesijas iš Michališkių ateis,
• nes jos pasiliko Rojuje,
• o Švenčionys šaknimis aukštyn įsitvirtino Danguje,
• ten, kur ilgesys kaip Dievas neturi nei galo, nei krašto,
• Mesijas ateis: ak, Michališkės, ak, Svieriai, ak, Švenčionys.
• ◊
• ◊
• Šaltinis: Menke Katz, Cfas (Safad), Tel Aviv: 1979, p. 52 (internete; tik eilėraštis)

---