O P I N I O N   /   C E M E T E R I E S    /   P I R A M Ó N T

Pinchos Fridberg

◊

NOTE: The following Lithuanian translation of Professor Pinchos Fridberg’s Yiddish article on the fate of the old Jewish cemetery in Vilnius was prepared by Julius Norwilla. The English version, “Dancing on Jewish Graves in Vilna” appeared in The Times of Israel on 25 June 2015.

◊

Šokiai ant Vilniaus žydų kapų

Išgyvenau holokaustą. Gimiau čia, Vilniuje (Jidiš: Vilnė), mieste, kuris dabar yra Lietuvos sostinė, kuris amžinai bus žinomas kaip „Lietuvos Jeruzalė“ dėl čia šimtmečiais klestėjusios žydiškosios religinės ir pasaulietinės kultūros. Mes, holokaustą išgyvenusieji žydai, dabar esame vos keleto tūkstančių žmonių bendruomenė, kurioje esame aktyvūs ir, kaip įprasta, mūsų nuomonės nebūtinai visuomet sutampa. Tačiau dabar turime klausimą, atsakymas į kurį reikalauja pažvelgti į gyvenimą iš esmės.

Dabartinė Lietuva yra iš tiesų demokratinė šalis. Kiekvienas galime laisvai išreikšti savo nuomonę, tai, ką aš ir noriu čia padaryti, būdamas tuo pačiu absoliučiai lojalus mūsų valstybės pilietis.

Pagal mūsų žiniasklaidos pranešimus, naujasis Kongresų centras Vilniuje, kurio statybos kainuotų apie 20 mln. eurų, turėtų iškilti senųjų Vilniaus žydų kapinių sklype. Pirmosios žinios apie palaidojimus šioje vietoje siekia 1487 metus, nors kai kurie įsitikinę, kad šioje vietoje laidojama jau nuo 1320-ųjų, tai yra nuo tada, kai Gediminas įkūrė Vilnių, ir, kaip byloja tradicija, pakvietė įvairius žmones, tarp jų ir žydus, įsikurti šiame naujame mieste. Tikiuosi dar pagyventi ir po keleto metų sulaukti Vilniaus įkūrimo 700 metų jubiliejaus.

Sovietai po karo sunaikino regimąją kapinių dalį (tai, kas buvo ant žemės) ir išvežė visus akmeninius antkapius. Antkapių akmenys buvo panaudojami įvairiai, pvz., pagrąžinti elektros pastotės ir mokyklos sienas. Kapinėse, kapinių teritorijoje, sovietai pastatė Sporto rūmus. Būtent šį didžiulį statinį, dabar apleistą, planuojama paversti naujuoju Kongresų centru, kurio statybos atsieitų iš viso 20 mln. eurų.

Aš gerai pamenu, kai pokary mane dar vaiką tėvas Šaje Fridberg nusivesdavo specialiai į senąsias Šnipiškių žydų kapines. Vilniaus žydų tradicijoje, šios kapinės vadinamos Piramont kapinėmis. Tėvas pasididžiuodamas rodydavo man Vilna Gaono kapą. (Vilna Gaonas buvo vienas iš keleto, kuriuos vėliau perlaidojo į naująsias žydų kapines, kai senąsias sovietai išniekino statydami Sporto rūmus.)

Aš taip pat pamenu savo brangiąją mamą, Chane Zlatkovič, kuri primindavo man, kad prieš karą ji skirdavo vieną procentą savo pajamų fondui, kuris buvo įsteigtas surinkti lėšų, reikalingų apmūryti iš naujo vienas mūsų miesto kapines. Be to, ji pasakodavo, kad jos tėvas, mano senelis Itschok, kuris gyveno Mažojoje Stepono gatvėje, (dabar Raugyklos gatvė), prisidėjo prie fondo, įsteigto pastatyti Choralinę sinagogą, kuriai vienintelei iš 160 iki karo mieste veikusių mieste žydų maldos namų pasisekė išlikti.

Pinchos Fridberg senosiose Vilniaus žydų kapinėse prie kapinių monumento.

Tiesą sakant, negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek mano giminių palaidota senosiose kapinėse (palaidota čia tūkstančiai, nors antkapių jau nebeliko). Bet gerai žinau tai, kad dvidešimt aštuonis mano šeimos narius, gimines iš mano motinos pusės, nužudė naciai ir jų talkininkai Paneriuose, masinių žudynių vietoje prie Vilniaus.

Jau keletą mėnesių diskutuojama tarptautiniu mastu apie tai, ar sumanymas statyti naująjį Kongresų centrą senosiose kapinėse, ant kapų, yra geras.

Mano nuomone, sumanymas statyti kapinėse, ant kapų, naująjį renginių centrą, kur žmonės renkasi dainuoti, šokti, gerti ir visaip linksmintis komplekso baruose, yra blogas.

Tai dar nereiškia, kad dabar apleistus sovietinio meto laikų Sporto rūmus, užimančius dalį kapinių teritorijos, reikia palikti kaip yra. Jį galima panaudoti Lietuvos žydų 700 metų istorijos muziejui. Pavyzdžių čia galėtų būti puikus naujas Varšuvos Žydų muziejus.