Lithuanian Translation of Efraim Zuroff’s 17 April 2015 Vilnius Conference (Prerecorded) Lecture




O P I N I O N

by Efraim Zuroff

Note: Authorized Lithuanian translation, provided by the Being a Jew project, of the pre-recorded video address by Dr. Efraim Zuroff at the 17 April 2015 conference on the Holocaust in Lithuania organized by Rūta Vanagaitė. The original English text is here.


Dr. Efraimas Zuroffas (filmuotas kreipimasis)

Svarbiausi edukacijos apie Holokaustą iššūkiai

Laba diena. Džiaugiuosi turėdamas galimybę sakyti kalbą šioje konferencijoje, nors ir filmuota forma. Gaila, kad asmeniškai negaliu joje dalyvauti, bet dėl temos svarbumo ir retos galimybės labai rimtai aptarti šiuos klausimus, aš kreipiuosi į jus šiuo filmu.

Pasirinkta tema labai įdomi, nes yra didelis skirtumas, kaip Vakarų ir Rytų Europa sieja įvykius, susijusius su holokaustu ir tai, žinoma, yra istorijos padarinys. Mes visi gerai žinome, ir manau, išskiriame pagrindinius sunkumus, su kuriais susiduria šalys, tokios kaip Lietuva ir kitos buvusios komunistinės šalys, svarstant tokius klausimus, nes, deja, šiai pasaulio daliai, kai baigėsi karas, tai nereiškė, jog bus sugrąžinta demokratija, tai nereiškė liberalios politinės santvarkos, o tai reiškė daugiau kaip 40 metų komunistinio engimo ir pavergimo. Tik 1990-1991 m. buvusios komunistinės Rytų Europos šalys pirmą kartą išdėstė savo požiūrį į holokausto įvykius.

Nagrinėjant šią temą turiu išskirti labai svarbų skirtumą tarp Rytų Europos ir likusios Europos. Kiekvienoje šalyje, kuri buvo okupuota arba susijusi su nacistine Vokietija, naciai labai ryžtingai stengėsi užsitikrinti vietinių pagalbą. Tokioms pastangoms buvo trys priežastys: viena buvo ideologinė, kitos dvi buvo praktinės. Ideologinė priežastis buvo ta, kad naciai norėjo įrodyti, kad visi pritarė priemonių taikymui, kurių buvo imtasi persekiojant ir galiausiai išžudant žydų tautybės gyventojus. Kitais žodžiais tariant, tai nebuvo tik naciai, vokiečiai, austrai, kurie nepalaikė programos, ji turėjo labai daugelio žmonių ir žmonių kiekvienoje šalyje paramą. Praktinės priežastys buvo šios: viena buvo darbo jėgos trūkumas. Vokiečiai buvo labai neplačiai išsitęsę nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros, nuo Prancūzijos giliai į Sovietų Sąjungą ir kiekvienas vietinis žmogus, kuris buvo verbuojamas, reiškė, kad vokietis ar austras galėjo būti išsiųstas bet kur. Egzistavo dar ir kita problema, kuri buvo logistikos problema. Jie planavo vykdyti masines žudynes ir daugelyje šalių jie nežinojo vietinės kalbos; jie nežinojo topografijos, geografijos, taigi, akivaizdu, kad jiems reikėjo vietinių pagalbininkų.

Tada skirtumas tarp koloboracijos Rytų Europoje ir likusio žemyno buvo toks: Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Graikijoje, Italijoje, Norvegijoje – šiose šalyse vietiniai nacių kolaborantai nebuvo įtraukti į realias sistemines žydų, gyvenančių tose šalyse, žudynes. Kitais žodžiais tariant, šie kolaborantai padėjo naciams praminti kelią, vykdyti pirmuosius veiksmus, identifikuoti žydus, vogti žydų nuosavybę, neleisti jiems užsidirbti, sugauti juos, suimti, įsodinti į traukinius, o Norvegijos atveju, į laivus ir išsiųsti kitur, kad jie būtų nužudyti. Iš esmės tai yra žudynių dalis ir aš niekaip nediferencijuoju, kad tiems žmonėms būtų atleista už tai, ką jie padarė, bet Rytų Europoje, daugelyje to regiono šalių, situacija buvo kitokia. Tose šalyse, šalyse kaip Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina, Baltarusija, Kroatija, paminint svarbiausias sritis, naciai integravo vietinius kolaborantus į žudynių mechanizmą, į pačias žudynes. Kitais žodžiais tariant, bendradarbiavimas su naciais reiškė aktyvų dalyvavimą masinėse žudynėse.

Tada, kai baigėsi karas, šios šalys, šis regionas, neturėjo galimybės analizuoti ir nagrinėti šiuos baisius įvykius. Paprasta to priežastis buvo komunistų okupacija; kai kurios iš jų tapo Sovietų Sąjungos dalimis, kaip antai Lietuva ir Pabaltijo šalys, Ukraina ir Baltarusija. Kitos nebuvo Sovietų Sąjungos dalimi, tačiau joms vadovavo komunistai. Ir komunistai sprendė, kas bus rašoma vadovėliuose, kokie paminklai bus statomi, kokie bus užrašai ant paminklų ir, žinoma, viskas turėjo atitikti komunistinę propagandą.

Pateiksiu jums vieną pavyzdį – kaip visi žinote, netoli nuo čia yra žudynių vieta Paneriuose. Daugelį metų ten buvo vienintelis paminklas, ant kurio buvo toks užrašas: „Fašizmo aukoms“. Tai ką gi slepia šis užrašas? Jis slepia aukų tapatybę ir jis slepia nusikaltėlių tapatybę. Ir tai buvo padaryta tikslingai, nes Sovietų Sąjunga niekada nenorėjo pripažinti, kad žydai buvo tikrieji Trečiojo Reicho priešai, kad vienas svarbiausių Trečiojo Reicho ideologinių tikslų buvo nušluoti žydų tautą nuo žemės paviršiaus. Kalbant apie tai, tai buvo Titanų kova – komunizmas prieš nacizmą ir tokiu būdu jie norėjo, kad visi būtų taip auklėjami, jie norėjo, kad visi žinotų būtent tai. Kalbant apie nusikaltėlių tapatumą… Visada egzistavo toks mitas apie sovietinių tautų brolybę ir truputį nepatogu būtų komunistų vadovams aiškinti, kad komunistas ar sovietinis lietuvis žudė sovietinius žydus, gyvenančius Lietuvoje ar Latvijoje, Estijoje ar Ukrainoje ir t.t.

Taigi, realu pasidarė tik tada, kai šios šalys tapo nepriklausomomis, pirmą kartą jos galėjo atskleisti tiesą, rašyti tiesą ir daryti tai, ką reikėjo padaryti, bandyti ir daryti tai, ką reikėjo padaryti, kad šie klausimai būtų sprendžiami… Tada laisvė, kai ji atėjo, iš esmės šioms šalims pateikė šešias praktines užduotis dėl įvykių, susijusių su holokaustu. Pirma, buvo pripažinti kaltę. Pripažinti, kad vietiniai piliečiai atliko savo vaidmenį masinėse žydų žudynėse. Antra, buvo paminėti aukas. Trečia, buvo nubausti žmones, kurie dar buvo nenubausti ir dar gyvi, o jų buvo galybė. Ketvirta, buvo patvirtinti dokumentais, parašyti šio laikotarpio istoriją, o visos istorijos knygos turėjo būti išmestos, nes jose buvo komunistinė propaganda. Penkta, buvo edukacija, taip, kaip buvo tikslu vadovėliuose ir šešta, restitucija.

Taigi, visos šios užduotys turi savų sunkumų, bet manau, kad visiems mums turi būti aišku, kad kai kurios yra sunkesnės už kitas. Čia matome, kad buvo labai didelių problemų siekiant užsibrėžtų tikslų, kokių buvo tikėtasi, kurių šios šalys pasieks nuo nepriklausomybės atgavimo. Galima teigti ir tiesa yra tokia, kad Prancūzijai reikėjo laiko iki 1995 m., kad Širakas pripažintų, jog Prancūzija buvo kalta už Vichy, o Austrijai reikėjo laiko iki aštunto ar net devinto dešimtmečio pradžios, kad pripažintų, jog jie buvo nusikaltėliai, o ne aukos. Tačiau klausimo svarba yra ta, kad šios problemos yra esminės, jos yra svarbios ir nesiekiant jų išspręsti, jų imtis spręsti bus metamas šešėlis, ir toliau bus metamas šešėlis ant naujos demokratijos Rytuose, jei jos nebus išspręstos.

Taigi, kaip aš suprantu, viena tokių problemų, žinoma, yra edukacija ir galime teigti, kad tai faktų išdėstymas apie holokaustą. Kitais žodžiais tariant, kokie yra faktų išdėstymai apie holokaustą Baltijos šalyse? Čia opiausia, sunkiausia ir jautriausia problema yra visas vietinių kolaborantų klausimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyksta diskusijos apie tai, kada prasidėjo žiaurūs veiksmai prieš žydus. Mūsų tyrėjai žino – aš pats asmeniškai atlikau tyrimą – kad daugiau kaip keturiasdešimtyje skirtingų [Lietuvos] vietų buvo taikomas fizinis smurtas prieš žydus net prieš pasirodant naciams, bet vyriausybėje yra istorikų, kurie eina į Seimą [Lietuvos parlamentą] ir sako, kad tai netiesa, kad tai tėra Izraelio istoriko, kuris nežino apie ką kalba, nuomonė. Tačiau tai yra įrodyta dokumentais, tai yra aišku, o problema yra ta, kad tai sunku pripažinti. Tai yra viena problema.

Kita problema ir aš niekada to nepamiršiu tol, kol būsiu gyvas, kad kai mane pakvietė į Panerių paminklo atidarymą 1991 m. birželio mėn. ir tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius atsistojo ir pasakė kalbą, kurioje jis pareiškė, kad ši baisi tragedija truko tris mėnesius, ką buvo sunku suvokti, nes ji truko tris metus ir tada jis iš esmės bandė pasakyti, kad žudynėse dalyvavo tik keli lietuviai, bet jie, žinoma, buvo chuliganai ir kad kiekviena šalis turi savo chuliganų. Tačiau kiekvienas, kas skaito istorinius dokumentus, kiekvienas, kuris žino žudynių istoriją, ypač provincijos miesteliuose, kuriuose gyveno šimtai tūkstančių žydų ir beveik visi buvo nužudyti, žino, kad šis bendradarbiavimo su naciais fenomenas Lietuvoje apėmė visus Lietuvos visuomenės sluoksnius, pradedant nuo kunigų, inteligentijos, gydytojų, teisininkų, veterinarų, vaistininkų ir baigiant chuliganais. Ir, žinoma, tai sunku suprasti. Kitais žodžiais tariant, jei tai buvo tik chuliganai, kiekvienoje visuomenėje yra chuliganų, kiekviena šalis turi savo nusikaltėlių ir nieko nestebintų, kad nusikaltėliai daro tokius baisius nusikaltimus, tačiau jei tai yra jūsų mokytojai, mokyklų direktoriai, jūsų teisininkai ir jūsų dvasininkija? Tai labai sunku suvokti, bet tokia yra tiesa apie tai, kas vyko.

Kitas klausimas yra priežastys, dėl ko taip įvyko? Niekada nepamiršiu… To, kas išsiskiria kaip žudynių simbolis „Lietūkio“ garaže 1941 m. vėlyvą birželį, kur penkiasdešimt du žydų vyrai buvo sučiupti dvidešimties lietuvių linčiuotojų ir jie buvo nužudyti dviem būdais didžiulės vyrų, moterų ir vaikų minios akivaizdoje. Jie buvo arba užmušti geležinėmis dalbomis, arba jiems į burnas buvo sukištos gaisrinės žarnos ir įjungtas vanduo, todėl jų skrandžiai sprogo. Tada, kai buvo žudomi žmonės, minia plojo nužudžius kiekvieną žmogų ir kai buvo nužudyti visi penkiasdešimt du, kažkas išsitraukė akordeoną ir pradėjo groti – paaiškėjo, kad tai buvo Lietuvos nacionalinis himnas. Visi pradėjo jį giedoti.

Aš visada naudoju šį pavyzdį, šį įvykį pasakoju savo mokymų metu, savo paskaitose apie holokaustą Rytų Europoje ir kaip mes susiduriame su holokaustu, kaip mokome apie jį ir klausimas, kurį aš klausiu mokytojų, kurie atvyksta į Yad Vashem ir kur aš kalbu, yra „po galais, ką turi bendro Lietuvos himnas ir penkiasdešimt dviejų žydų nužudymas?“. Atsakymas yra toks: žmonės, kurie žudė, akivaizdu, jog manė, jog šis žudymas buvo patriotiškas. Kitais žodžiais tariant, jie padėjo savo šaliai, žudydami žydus. Jei mes ieškome priežasčių, bandydami suprasti, kaip buvo vykdomi tokie baisūs nusikaltimai, tai yra vienas klausimas, su kuriuo susiduriame. Kitais žodžiais tariant, nėra jokių klausimų, kad šiose žudynėse buvo nacionalinis elementas. Taigi, kitaip sakant, gerai būti patriotu ir labai suprantama, kad žmonės myli savo šalį, bet yra ir toks reiškinys kaip per didelis patriotizmas, kuris skatina žmones žudyti kitus žmones, kurie nėra jų tautybės, šiuo atveju, žydus.

Šios problemos nėra būdingos tik Lietuvai. Šios problemos yra būdingos visoms Baltijos šalims, Ukrainai, Kroatijai ir Baltarusijai. Jos egzistuoja visur. Problema ta, kad vietoj to, kad šios problemos būtų sprendžiamos tiesiogiai, vietoj to, kad jos būtų pripažįstamos tiesiogiai, ką aš nė nedvejodamas galiu pasakyti, jog tai nėra lengva padaryti, ir jaučiu ir turiu didžiulę užuojautą mokytojams, kurie turi mokyti tokius dalykus, nes žinau, kaip tai sunku, bet mano asmenine nuomone, tai turi būti padaryta ir tai turi būti sąžiningai pripažįstama.

Tiesa ta, kad Lietuva turi nuostabią galimybę žengti didžiulį žingsnį į priekį šia linkme, kai penkiolikai lietuvių, kurie tarnavo arba Vilniaus rajono saugume [Saugumo policija], arba 12 batalione, kuris yra Lietuvos papildomas policijos batalionas, buvo atimta Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybė ir jie buvo išsiųsti iš Jungtinių Valstijų ir grįžo į Lietuvą. Kitais žodžiais tariant, Jungtinėse Valstijose jie negali būti baudžiami už nusikaltimus, kuriuos jie padarė ne Jungtinėse Valstijose ir kuriuos padarė ne Amerikos piliečiai. JAV negali teisti Lietuvos nacistinio karo nusikaltėlių už jų nusikaltimus, nes jie neturi jurisdikcijos teisti už nusikaltimus, įvykdytus užsienyje, jei aukos nebuvo amerikiečiai.

Dėl to jie atsidūrė namuose, čia, Lietuvoje, kur jie gali būti teisiami už nusikaltimus ir, iš tiesų, teisme buvo nagrinėjamos trys bylos, bet, deja, vietoj to, kad šie teismo procesai, šie bylos nagrinėjimai būtų panaudoti kaip priemonė šviesti visuomenę, pradėti gydymo procesą ir padėti žmonėms suprasti nusikaltimo gelmes, nusikaltimo apimtį ir tikrą nusikaltimo svarbumą, buvo dėtos visos pastangos, kad šie žmonės niekada nebūtų nubausti. Iš tiesų Aleksandras Lileikis, Kazys Gimžauskas ir Algimantas Dailidė nė dienos nepraleido kalėjime. O tai labai bloga žinia, nes jei nėra bausmės, tai gal nebuvo nusikaltimų, gal žydai patys tai išsigalvojo. Tai buvo tikrai labai didelė nesėkmė, nesėkmė, kurios, mano manymu, būsimos Lietuvos kartos labai giliai gailėsis, bet tai reiškia, kad procesas truks ilgiau. Bet aš tikiuosi, kad galiausiai čia bus atskleista tiesa ir kad ji bus įrašyta į vadovėlius, į ceremonijas ir prasidės gydymo ir susitaikymo procesas, kuris padarys pasaulį geresniu.

 

 

 

This entry was posted in Efraim Zuroff, Lithuania, News & Views, Opinion, Politics of Memory and tagged , , . Bookmark the permalink.
Return to Top