Lithuanian Translation of Dovid Katz’s 17 April 2015 Vilnius Conference Lecture



O P I N I O N

by Dovid Katz

Note: This text is the Lithuanian translation, provided by the Being a Jew project, of the written text of a lecture from the 17 April 2015 conference on the Holocaust in Lithuania organized by Rūta Vanagaitė. The original English is here.


Dovydas Kacas

Pasvarstymai apie politiką, strategiją ir Lietuvos holokaustą

 

Laba diena. Nuoširdžiausiai dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šios dienos renginio organizavimo, o ypač gerbiamai Rūtai Vanagaitei, kad pirmą kartą dvidešimt pirmajame amžiuje sėkmingai subūrė žmones iš daugelio pasaulio kraštų čia, į Vilnių, tikro atvirumo ir tolerancijos dvasia, kuri dabar yra labai aktuali, kai politika ir dabartiniai įvykiai gali lengvai pažeisti įsitikinimų raiškos laisvę, kalbant apie istoriją, tarpusavio supratimo pažangą ir edukacijos privalumą.

Yra sena Lietuvos žydų tradicija, kilusi prieš kelis šimtmečius apie keliaujančius oratorius, kurie atvykdavo į miestą kalbėti švenčių ar kitomis progomis (šiandieninės konferencijos yra kaip atrakcionų aikštelės, ar tai būtų idėjų skleidimas, ar gamyba). Kai pradedate kalbėti, pasodinkite praeities šešėlius prie stalo prieš save, kad jie irgi sėdėtų ir klausytųsi, o ne spoksotų užsidengę ausis. Beveik šešiolika metų aš tam tikrą laiką per metus specialiai gyvendavau čia, Vilniuje. Man patinka miestas, Lietuva ir žmonės. Kur benueičiau, su manimi čia elgdavosi gražiai, gerai ir su maloniu humoru. Aš atvykau gvildenti žydų kalbos dialektologijos ir man pavyko apklausti tūkstančius išgyvenusių Lietuvos žydų šiame regione, iš kurių aš taip pat sužinojau aukų ir išgyvenusiųjų požiūrį į holokaustą. Aš atvykau dirbti profesoriaus pareigose Vilniaus universitete ir visą gyvenimą branginsiu savo vienuolika laimingų metų, dirbtų jidiš kalbos profesoriumi Vilniaus universitete ir keletą šimtų lietuvių studentų, su kuriais man teko garbė dirbti.  Be to, jei Lietuvoje nebūtų tikros demokratijos, šiandien aš čia nebūčiau ir nesakyčiau to, ką noriu pasakyti. Patikėkite manimi, man čia cenzūra netaikoma.

O dabar pereikime prie dažnai diskutuojamos temos „Lietuvių ir žydų santykiai“ (arba kaip prof. Sara Ginaitė iš Toronto išsireiškė „vadinamųjų lietuvių ir žydų santykių“). Didžiąją savo gyvenimo dalį stebėdamas šiuos santykius vienu ar kitu būdu galiu pasakyti, kad lietuvių ir žydų santykiai yra puikūs. Geresni negu bet kada. Lietuviai ir žydai kuria bendrus verslo planus, sandorius ir organizuoja renginius studijoms, laipsniams ir diplomams įgyti, kelionėms ir atostogoms; jie susitinka čia, Lietuvoje ir Izraelyje, Amerikoje, Britanijoje, Pietų Afrikoje, Australijoje ir kitur. Čia yra ir visai neseniai įkurta Izraelio ambasada. Lietuviai ir žydai kuria naujas įmones ir įgyvendina projektus. Jie mylisi ir gimdo vaikus.

Didžiausios problemos kyla dėl valstybės finansuojamų įmonių, kurios gali išmokėti didžiules lėšas (kurios geriau būtų išleidžiamos Lietuvos piliečių poreikiams tenkinti) tam tikrų nacionalistiškai nusistačiusiųjų „ištaisyti holokaustą“ labui, bent sulyginant jį su sovietiniais nusikaltimais iki tokio lygio, kad buvo du holokaustai (Yitzhako Arado terminas šia linkme) arba nebuvo nė vieno („suprantate, buvo sunkūs laikai, kai žmonės žudė vieni kitus“). Žvelgiant į paprastą pagrindinį klausimą empiriškai, galima keliauti per 225 buvusius štetlus (žydų gyvenvietės, miesteliai, kur didžioji dalis gyventojų yra žydai). Ačiū Dievui, yra lietuviai ir visi kiti gyventojai, bet, deja, vieninteliai ženklai, kad kažkada egzistavo žydai, judėjai ir Lietuvos žydai, yra masinės kapavietės, kartais senųjų žydų kapinių likučiai, kai kurie seni pastatai ir kai kuriais atvejais priminimai ar muziejų eksponatai.

Tokių persvarstymo šalininkų veiklos samprotavimą nesunku suvokti. Jis apima:

1) ultranacionalizmą (siekiama turėti nepriekaištingą nacionalinę aukos psichologijos istoriją, nors ir visos pasaulio tautos turi daug dėmių);

2) antirusizmą (nuosaiki ir teisinga dabartinės nenuspėjamos, agresyvios, diktatoriškos šalies elgesio Rytų baimė kartu su nenuosaikia ir neteisinga mintimi, kad II pasaulinio karo ir holokausto faktų klastojimas kažkam padės);

3) seną gerą Rytų Europos antisemitizmą („tie žydai visi buvo komunistai ir gavo tai, ko nusipelnė, bet šiandien mes mylime žydus iš Amerikos, Izraelio ir Vakarų šalių. Problema dėl žydų čia yra ta, kad jie mano, jog mūsų nacionaliniai didvyriai padėjo naciams žudyti jų šeimas ir jie liko gyvi dėl to, kad juos išgelbėjo rusai“).

Mano draugai, pasvarstymai apie Lietuvos holokaustą nėra lietuvių ir žydų problema. Tai yra dvipusė diskusija, o abiejose diskusijų pusėse dalyvauja tiek lietuviai, tiek žydai. Būtent Lietuvos parlamento narys žydas pasirašė (Lietuvos žydų akimis gėdingą) 2008 m. Prahos deklaraciją – pagrindinį Dvigubo genocido judėjimo dokumentą, o aštuoni išdidūs ne žydų tautos Lietuvos parlamentarai pasirašė atsakymą – 2012 m. Septyniasdešimties metų deklaraciją, kuriai vadovavo šalies Nepriklausomybės akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis, dabartinis Europos sveikatos reikalų komisaras, kuriam mes linkime greito ir visiško pasveikimo po šią savaitę atliktos operacijos Vilniaus Santariškių ligoninėje.

Holokausto metu trijose Baltijos šalyse: Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje, deja, buvo nužudyta daugiausiai žydų gyventojų visoje Hitlerio okupuotoje Europoje – apie 95 proc. („Yad Vashem“ prof. Dina Porat nurodė, kad Lietuvoje procentas svyruoja apie 96 proc., nesvarbu, kaip beskaičiuotume, perskaičiuotume,  bandytume ištaisyti ar iš naujo ištaisytume). Tokios apimties ir žydų atvežimo iš kitų šalių, kad jie būtų nužudyti Baltijos šalyse, ir žydų išvežimo iš Baltijos šalių į kitas šalis holokausto metu, priežastis be visų kitų yra labai didelis entuziastingo bendradarbiavimo šiose šalyse lygis, kaip vakarų Ukrainoje ir kitur, kur dalyvavimas tikrose žudynėse (skirtingai, nei kitokios bendradarbiavimo formos toliau vakaruose, kaip jau anksčiau girdėjote iš dr. Zurofo) dažnai buvo siejamas su tariamu, kad ir Hitlerio stiliaus, patriotizmu.

Ilgos sovietinės okupacijos, trukusios beveik pusę amžiaus, metu nebuvo žodžio laisvės, sprendžiant šiuos klausimus viešoje erdvėje. Žymus humanistas Tomas Venclova keletą kartų tai aiškino paprastu mąstymo eksperimentu (čia perfrazuotu). Jei Vakarų sąjungininkai būtų išvadavę Lietuvą, tie 1941 m. Laikinosios vyriausybės vadovai būtų patraukti į teismą taip pat, kaip ir Petain‘o ir Vichy vyriausybė Prancūzijoje. Kai kurie turėtų būti pripažinti kaltais, kai kurie nekaltais, tačiau net neįmanoma įsivaizduoti, kad Prancūzijos vyriausybė dvidešimt pirmajame amžiuje būtų jų vardais pavadinusi gatves, šventoves ar universiteto auditorijas.

Tai, kas nutiko Lietuvoje pirmąjį dešimtmetį nuo nepriklausomybės ir vėliau, sukeltų didelį istorikų susidomėjimą. Drąsūs ir garbingi piliečiai rodė paprastą, nesunkiai suprantamą žmogišką sąžiningumą, susiduriant su holokaustu. Štai keletas dešimtmečio didvyrių, pateiktų abėcėlės tvarka: Saulius Beržinis, Prezidentas Algirdas Brazauskas, Jonas Morkus, Vaidotas Revytis, Liudas Truska, Alicija Žukauskaitė, ir tikriausiai svarbiausias — Linas Vildžiūnas, kurio „Atminties namai“ padėjo pagrindus Lietuvos edukacijai apie holokaustą, kuri yra pastovi ir netendencingai susijusi su klastinga politine darbotvarke, apžvelgiant istoriją dviem vienodais genocidais. Visi šie žmonės glaudžiai dirbo su iškiliais Lietuvos žydų bendruomenės asmenimis, tarp jų Simonu Alperavičiumi, Solomonu Atamuku, Rašeliu Kostanianu, Faina Kukliansky, Izraeliu Lampertu, Meiru Šubu, Saliamonu Vantraubu ir įžymiu Josifu Levinsonu, kuris mirė praeitą savaitę Vilniuje, sulaukęs 98 m. amžiaus.

Intelektinis, etinis ir dvasinis šio Lietuvos atsinaujinimo aspekto šviesulys, kuris rėmėsi paprasta tiesa, žinoma, buvo Tomas Venclova. Jo 1975 m. straipsnis „Žydai ir lietuviai“ pasirodė maždaug penkiolika metų prieš nepriklausomybę ir kaip ir jo straipsniai apie lenkus ir lietuvius, rusus ir lietuvius, yra humanistinių straipsnių šedevras.

Viskas devintajame dešimtmetyje atrodė gerai, kalbant apie holokaustą dėl gausių ir sėkmingų lietuvių iniciatyvų. Deja, tai kokybiškai neatitiko daugelio vyriausybinių įstaigų veiklos, kurios dirbo priešinga kryptimi. Kaip girdėjote iš Efraimo Zurofo, ant lėkštutės pateikta paprasto teisingumo, nacionalinio katarsio ir puikios edukacijos galimybės dovana, įteikta amerikiečių, kai į Lietuvą buvo grąžinti penkiolika įtariamų karo nusikaltėlių, kurie turėtų būti tinkamai nuteisti savo šalyje – buvo tuščiai švaistomas laikas, nesvarstant šio klausimo kaltinančiai ir politiškai (ir, galima pridurti, apgailėtinas neturėjimas politinės valios pasipriešinti radikaliems dešiniesiems ultranacionalistams, kurie nori, kad nacių koloborantai būtų nacionaliniais didvyriais; daugiau apie tai vėliau). Tuo pat metu dosniai finansuojama Dvigubo genocido industrija šalyje pateikiama kaip Genocido centras ir Genocido muziejus; Genocido centro pateikti tekstai Grūto parke ir daugybė renginių, skirtų perrašyti pasakojimus, bandant paversti vietinius nusikaltėlius didvyriais, pasiremiant tuo, kad jie buvo nusistatę antisovietiškai. Mano draugai, kokiai neįtikėtinai kvailystei pasidavė net protingiausi žmonės, kai apie tai buvo kalbama gražia akademine kalba iš aukštų valstybės institucijų. Galbūt visi iš daugybės tūkstančių holokausto nusikaltėlių Rytų Europoje buvo nusiteikę „antisovietiškai“ ir dėl to sakyti, kad jie tuo pačiu yra didvyriai, reiškia sumenkinti tautinių mažumų genocidą, tiksliai atkartojus Prancūzijos Le Pen vadovo žodžius, „istorijos detalė“, kurios neverta minėti, nes tai gali sugadinti „didvyrių“ tobulumą. Kaip šiandien girdėjote iš Tomo Venclovos, nusikaltėlių vadinimas didvyriais nėra politika tiems, kurie tikrai myli Lietuvą.

Tačiau devintajame dešimtmetyje vyko ir kiti įvykiai. Tarptautinės žydų organizacijos ir Vakarų vyriausybės bandė „priversti“ Baltijos ir kitas Rytų Europos šalis prisipažinti dėl holokausto, norint įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Tai buvo svarbi klaida. Vietoj to, jos turėjo įkurti fondus, o ne padėti visoms puikioms vietinėms iniciatyvoms, kurios teigė tiesą, nes tai atrodė teisingas dalykas, kurį reikia padaryti. Vietoj to, vietiniai ne žydų tautybės tiesos skelbėjai buvo nustumti į šalį, kadangi šį klausimą sutramdė bizantinis nacionalinės ir geostrateginės politikos pasaulis, ministerijos bei kanceliarijos ir, atvirai pasakius, užgrūdinti buvę sovietinės slaptosios tarnybos agentai, kuriems naivūs užsieniečiai nebuvo taktiniai lygiaverčiai varžovai, o labiausiai žydai iš Amerikos, sužavėti euforiškomis kelionėmis, susitikimais su aukščiausiais pareigūnais ir medalių bei kitų niekučių savininkais ir naujai atrastu svarbumu, kaip antai spėjamais istorikais, rašytojais, artistais ar paprasčiausiais „vadovais“.

Baltijos šalių vyriausybių spaudimas taip pat buvo principinė klaida. Negalima priversti laisvų ir išdidžių šalių pakeisti savo pasirinktų nacionalistinių pasakojimų, taikant diktatą arba ultimatumą. Nepavykus suteikti įgaliojimus vietiniams asmenims ir visuomeninių organizacijų tiesos skelbėjams, naivūs vakariečiai  neapdairiai suteikė įgaliojimus valstybės finansuojamoms jėgoms, kurios sujungia tai, kas yra sovietinis savo forma su  tuo, kas yra (ultra)nacionalistinis savo turiniu, kad manipuliuotų kryptimis ir įvykiais su visu šalies politinės klastos (ir biudžeto) komplektu. Holokausto atveju karo meto TSRS nuolatiniss vaidmuo reiškė, kad panorėjus šie klausimai gali būti priskiriami ir „saugumo“ skyriams.

Ir taip jau nutiko, kad Baltijos šalys nusprendė įsteigti valstybines komisijas, kurios ištirtų tiek nacistinius, tiek sovietinius nusikaltimus. Žinoma, bus mokoma apie holokaustą ir jis bus tyrinėjamas, tačiau niekada ne atskirai nuo politinių pastangų pakeisti dėstymą į Dvigubą genocidą. Veiksmingiausia buvo Lietuvos komisija, pirmiausia dėl to, kad jai vadovavo ambicingas konservatorių frakcijos parlamente žydų narys, kurio karjera visada priklausė ir priklauso nuo „užsienio žydų kvietimo“ holokaustui persvarstyti, o taip pat persvarstymo prisidengimu ir valstybės toleruojamu antisemitizmu su daugybe žydų ir jidiš kalbos renginių, pirmiausiai sezoninių besivaišinančių lankytojų iš užsienio naudai (ne sumažinti jo nuoširdžiausius norus pagerbti Lietuvos žydų paveldą ir jo didžiules pastangas jį studijuoti). Lietuvos komisija, pavadinta (pavadinimas tiesiai iš Orvelo) „Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio režimų nusikaltimams Lietuvoje vertinti“ (seniai diplomatinės visuomenės trumpai čia  vadinama „Raudonai ruda komisija“). Istorijai rašyti buvo pasitelkti puikūs istorikai. Mokymui buvo pasitelkti puikūs mokytojai. Deja, jie visi dirbo vadovaujant nepakeičiamiems dviem politiniams vadovams ir neturėjo politinio vaidmens kontroliuojant komisiją ir jos besikeičiantį santykį į nacionalinę, regioninę ir tarptautinę politiką ir (ne)pastebimus nacionalinio saugumo reikalavimus. Taip, atsižvelgiant į tuometinius ir dabartinius Rusijos klausimus, holokausto tyrimai buvo suvokiami kaip nacionalinio saugumo klausimas ir komisija įtraukė jį į dabartinę ir naujausią geopolitiką. Be to, atvirai kalbant, net profesionalūs akademikai negali likti nepaveikti nacionalistinio valstybės finansuojamo politinio vadovavimo dosnumo. Pavyzdžiui, anksčiau iš dr. Zurofo girdėjome apie daugiau kaip keturiasdešimt vietų Lietuvoje, kur pasireiškė smurtas prieš žydus ir jie buvo žudomi dar prieš įžengiant pirmiesiems Vokietijos kariuomenės daliniams. Kadangi nacionalistiniai politikai nusprendė, kad tai „tai neturi būti istorija“, komisijos nariai retkarčiais demaskuodavo gerai surašytą istoriją vingriais teiginiais apie tokius įvykius, lyg tai būtų „Izraelio“ (supraskite: žydų) mokslininkų nuomonė; vykdantysis direktorius paaiškino, kad žudymai, kurie vyko pirmosiomis dienomis, nebūtinai buvo pagrįsti „tautiškumu“ (tarp eilučių; tikriausiai jie visi buvo komunistai…). Iš to sektų, kad rabinas Zalmanas Osovskis, kurio nupjauta galva buvo išstatyta parduotuvės vitrinoje po jo atliekamų tyrimų Kaune, tikriausiai irgi buvo komunistas.

1998 m. įkūrus komisiją paskutinė aktyvi holokaustą išgyvenusiųjų asociacija iš Lietuvos, kurios pagrindinis biuras yra Telavive, parašė Prezidentui Valdui Adamkui, prašydami persvarstyti klausimą. Laiške, pasirašytame asociacijos pirmininko Josefo Melamedo, kuris patyrė Kauno geto sunkumus ir yra žydų partizaninio pasipriešinimo veteranas, yra tokie žodžiai:

“Problemos esmė yra nacių ir sovietinės okupacijos istorijų susiejimas. Daugiau nei bet koks kitas veiksnys ši neteisinga simetrija yra pagrindinė kliūtis bet kuriai ieškančiai rimtai Lietuvos visuomenės sielai dėl plataus bendradarbiavimo […], žudant Lietuvos žydus. […] Dar blogiau, netikri kaltinimai ir pačių sugalvoti perdėjimai dėl žydų dalyvavimo komunistų nusikaltimuose prieš lietuvius labai dažnai pateikiami paaiškinant, o kartais net pateisinant lietuvių dalyvavimą žudant žydus holokausto metu. […]. Dėl to mes raginame juos persvarstyti ir arba įkurti atskiras komisijas, arba nutraukti visą projektą.“

Visa kita, kaip sakoma, yra istorija. Puikūs edukaciniai projektai, tokie kaip „Atminties namai“, buvo nutraukti dėl komisijos lėšų, skiriamų valstybės, buldozerio, kuri metų metais tikino, net Soros fondą ir kitus toliau esančius (pvz., „Tides“ fondas) iš esmės atsisakyti principingų tiesos skelbėjų dėl projektų, kurie ir Vakarų auditorijoms nukreiptų faktų išdėstymą link Dvigubo genocido judėjimo.

1998 m. Josef Melamedo pasakyti žodžiai pasirodė pranašiški, kad baimė „būti neteisingai apkaltintiems“ prieš žydus, pereis nuo svarstymų apie antisemitinę sritį prie prokurorų neteisėto „ikiteisminių tyrimų statuso“. Mūsų maža, bet išdidi žydų bendruomenė drąsiai protestavo. Buvo daug stengtasi  įteisinti Lietuvos komisiją, kurioje buvo vienintelis holokaustą išgyvenęs narys. Holokaustą išgyvenęs Yitzhakas Aradas, garsus Izraelio holokausto mokslininkas ir buvęs „Yad Vashem“ direktorius, buvo prikalbintas tapti jos nariu. Tada 2006 m. kitas Lietuvos vyriausybės skyrius, valstybiniai prokurorai, turėdami glaudžius ryšius su „Genocido centru“ (komisijos partneriu) apšmeižė Aradą, paskelbdami jį karo nusikaltėliu, netinkamai iš konteksto panaudodami kai kurias knygos „Partizanas“ eilutes.

Ligi šiol Komisija niekada oficialiai nereikalavo valstybės atsiprašymo, kai jos buvęs narys (kaip ir velionis Seras Martinas Gilbertas, Aradas protestuodamas atsistatydino) yra nuolat šmeižiamas internete ir mokslinėse knygose. „Tyrimai“ niekada nesibaigė kaltinimais.  Kalbame ne apie kaltinimus ar teismo procesus. Kalbame apie įvykiųi falsifikavimą. Po to, kai 2008 m. buvo nutraukti tyrimai dėl tarptautinio spaudimo, prokurorai informavo ir dar šiandien savo tinklapyje turi paskelbę šmeižikišką puslapį, prašantį visuomenę pateikti įrodymus (PDF forma). Po to 2008 m. sekė žemiausias šiuolaikinės Lietuvos istorijos taškas: policija atėjo ieškoti dviejų holokaustą išgyvenusių žmonių — Rachelės Margolis ir Fanios Jochelės Brancovskajos, Vilniaus geto kalinių, kurios pabėgo pas sovietų partizanus, kovojančius su naciais.

Tada 2011 m. prokurorai paprašė Interpolo (!) sutrukdyti Jozefui Melamedui Telavive jį įtarant Lietuvos didvyrių šmeižtu, remiantis jo 1999 m. knyga „Nusikaltimas ir bausmė“. Britų parlamento pareiškimas padėjo tašką šiame išsišokime. Vėliau 2013 m. Raudonai ruda komisija pati įpylė žibalo į ugnį, pavadindama mylimą Vilniuje gimusį holokaustą išgyvenusį profesorių Pinchos Fridbergą „melagiu“ , kad jis išdrįso ištaisyti klaidą, kurią komisijos narys padarė sakydamas savo kalbą konferencijos metu. Ši pastaba yra komisijos tinklapyje dar ir šį rytą (kaip ekrano nuotrauka). Beje, profesorius Fridbergas  paaukojo daug metų ieškodamas, apdovanodamas ir organizuodamas paramą lietuviams gelbėtojams. O 2015 m. greitai bus rodomas dokumentinis filmas, kuriame komisijos vykdantysis direktorius, stovėdamas masinių žudynių vietoje Paneriuose, užsipuola 93 metų Fanią Brancovskają, „aiškindamas“, kad kaltininkai taip pat yra aukos, o aukos yra kaltininkai, dėl to reikia“ ištirti ir ją. Tokia pažeminimo litanija, nutaikyta į išgyvenusius holokaustą ir rezistencijos didvyrius, nebūtų mums svarbi, jei nebūtų sakoma skyrių, finansuojamų ES/NATO valstybių, skyrių, kurie taip pat yra atsakingi už holokausto tyrinėjimus ir edukaciją mūsų naujuose Europos namuose, vadovų.

Tokie destrukciniai, kaip šie, užgauliojimai, sakomi iš valstybės finansuojamų institucijų tribūnos, lietuvių ir žydų santykiams ir Lietuvos vardui, kurios žmonės nedalyvauja tokiuose įžeidinėjimuose, yra antisemitizmu suteršti smūgiai. Svarbus dalykas yra tas, kad savo internetiniame tinklapyje (PDF forma) komisija palaiko Prahos deklaraciją (pasirašytą jos pirmininko) ir net nepamini Septyniasdešimties metų deklaracijos, kurią pasirašė, kaip anksčiau minėjau, aštuoni Lietuvos parlamentarai, klasikiniu sovietinio stiliaus pasirinktų diskusijų pusių pristatymu, tačiau naudojant Vakarų viešųjų ryšių kerus.

Bet komisija, didžiąja dalimi Lietuvos problema, yra maža didelės problemos dalis, kuri apima Latviją ir Estiją ir dažnai, kai valdo dešiniojo sparno valdančios vyriausybės, taip pat Vengriją, Čekijos Respubliką ir kitas šalis ir šiuo metu, žinoma, Ukrainą. Bet Baltijos šalys yra variklis, esantis pradininku pakartotinai išpučiant naują „genocido“ apibrėžimą, liečiantį sovietinę deportaciją ir kitus nusikaltimus, užleidžiant kelią įstatymu pagrįstam ir politiniam Dvigubo genocido teisėtumui, ką Esteras Gilbertas pavadino „holokausto sumenkinimu“.

Be moraliai kenkiančio, klaidinančio apie holokaustą poveikio visuomenei, žalinga įtaka buvo padaryta ir žodžio laisvei bei skatinimui jaunus žmones mąstyti savarankiškai ir kritiškai. Remiantis įstatymu, išleistu Vengrijos tada naujai išrinktos dešiniojo sparno vyriausybės 2010 m., Lietuva tais metais, o Latvija 2014 m. išleido įstatymus iš esmės laikančius nusikaltimais nuomonę, kad šiose šalyse buvo vienas genocidas – nacių ir jų vietinių kolaborantų, kuriems neprilygsta sovietiniai nusikaltimai, nors ir siaubingi, tačiau nelygūs. 2009 m. stengiantis nustatyti baudžiamumą Lietuvoje, jo kūrėjai ir šalininkai labai aiškiai išreiškė tikslą palengvinti ES nacistinių ir sovietinių nusikaltimų „sulyginimą“. 2012 m. Estijos „Valentino dienos įstatymas“ išryškina kitą dalyką, galimai draudžiantį atskleisti holokausto „kovotojų už laisvę“ nusikaltimus. Vos prieš savaitę balandžio 9 d. Ukrainos vyriausybė apgailėtinai pasekė pavyzdžiu leisti įstatymus, kriminalizuodama Vakarų (ir kitų) požiūrį į II Pasaulinio karo istoriją, tuo tarpu vadindama didvyriais žmogžudiškus būrius, atsakingus už šimtus tūkstančių nekaltų tos tautos gyventojų mirčių.

Tai tarp kitko, atspindi dvigubą prasmę, kuri padeda mums suvokti  „Ginant istoriją“. Mes giname faktų išdėstymą, kad jų neiškraipytų politiškai nusiteikęs valstybės finansuojamas dešiniųjų radikalų Rytų Europos nacionalistų populiarus judėjimas, kuris sumaniai naudoja (naudojasi) tikrąja edukacija ir moksliniais tyrimais, kad įteisintų dešiniųjų radikalų įvykių persvarstymą. Tuo pačiu metu mes giname žmonių laisvę pasisakyti prieš tokias pastangas be baimės būti baudžiamiems ir neigiamos įtakos žmogaus gyvenimui ir darbui. Baltijos šalių žmonės ir visa Rytų Europa iš tikrųjų nusipelnė tokių pat laisvių, kuriomis naudojasi „senosios“ ES ir NATO valstybės.

„Koks yra „Holokausto studijų“ studentas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kuris sugalvojo auditorijos pavadinimą ir bareljefą, pagerbiant 1941 m. laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, kuris pasirašė ant dokumentų, patvirtininčių žydų gyventojų išvežimą iš jo miesto į koncentracijos stovyklą, o visus kitus į getą?

Laisvės mažinimas, holokaustą išgyvenusių asmenų šmeižimas, apibrėžimų išpūtimas teisiniais dekretais – viskas sąveikauja su skausmingiausia dešiniųjų radikalų sistemos dalimi. Tai yra nusikaltėlių šlovinimas. Jei, kaip minėjau anksčiau, vietiniai nusikaltėliai visi buvo nusiteikę antisovietiškai ir jei dėl to jie tampa didvyriais, tada kokį poveikį tokių „didvyrių“ šlovinimas daro visuomenei? „Koks yra „Holokausto studijų“ studentas (arba istorijos ar diplomatijos, ar tarptautinių santykių) Vytauto Didžiojo universitete Kaune, nekalbant apie pradines ar vidurines mokyklas mieste, kad sugalvojo auditorijos pavadinimą ir bareljefą garsiame universitete, pagerbiantį 1941 m. laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, kuris pasirašė ant dokumentų, patvirtinančių žydų gyventojų išvežimą iš jo miesto į koncentracijos stovyklą (iš tiesų tai buvo Septintojo forto mirties stovykla), o visus kitus į getą?

Paskutiniams holokaustą išgyvenusiems asmenims, kurie čia gyvena arba lankosi, paskutiniams lietuvių žydams planetoje, nėra nieko skausmingesnio už Škirpos gatvę arba Birželio dvidešimt trečiosios gatvę Vilniuje, Noreikos gatvę Kaune, Krikštaponio gatvę Ukmergėje, Barzdos memorialą netoli Plungės ir daug kitų vietų Lietuvoje ir kitur. Kaip paprasta būtų čia, Lietuvoje, pakeisti juos tikrais 1941 m. Lietuvos didvyriais, tais nepaprastai įkvepiančiais žmonėmis, kurie rizikavo viskuo, kad išgelbėtų kaimyną nuo nacių ir vietinių fašistų aplinkoje, kur reikėjo daugiau drąsos negu daugelyje kitų šalių. Vakar mes matėme nuostabią ceremoniją vyriausybės administracijos pastate, pagerbiančią gelbėtojų šeimas. Deja, salė buvo apytuštė, tačiau tai buvo vienas iš daugelio įkvepiančių renginių, kuris yra geras ženklas žvelgiant tolyn į ateitį.

Tačiau tas „išgyvenusiųjų instinktas“ dėl to, kaip pervadinti tas gatves, aikštes ir universiteto auditorijas, žinoma, nėra vienintelis sprendimo būdas. Lietuvos tarptautiniu lygiu puoselėjama tūkstančio metų istorija didžiuojasi kai kuriais Europos labiausiai įkvepiančiais didvyriais. Kurių galų ultranacionalistų elitas vis galvoja apie „nacionalinių didvyrių išsaugojimą“, kai 1941 m. nacių partneriai leido ir toliau daryti žalą šaliai? Kai Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai buvo pargabenti į Lietuvą 2012 m., kad būtų perlaidoti su visa pagarba, žymus Lietuvos filosofas (vėliau ir Europos Parlamento narys) prof. Leonidas Donskis, drąsiai pasisakė prieš renginįGinant istoriją“ puslapiuose:

“Bandydamos pagerbti Ambrazevičių mūsų valdžios institucijos sudavė smūgį ir tikriausiai beveik per naktį sužlugdė visas jų pastangas atlikti darbus ir pagerinti situaciją, susijusią su istoriniu teisingumu ir tiesa apie holokaustą Lietuvoje, edukaciją apie holokaustą, mūsų atminties politiką ir t.t. Neįmanoma įgyvendinti du tarpusavyje vienas kitą paneigiančius politinius tikslus, kuriuose yra du nesuderinami dalykai. Mes negalime reikšti užuojautos ir aukoms, ir nusikaltėliams”.

Seime du parlamento nariai Vytenis Andriukaitis ir Algirdas Sysas protestavo. Dramatiškoje scenoje 2012 m. gegužės 17 d., kuris vertas Britanijos bendruomenių rūmų, tuometinis parlamento narys Vytenis Andriukaitis atsistojo ir pasisakė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Ažubaliui specialios brošiūros, pagerbiančios Brazaičio perlaidojimo su visa pagarba, proga:

“Informacijoje, paskelbtoje brošiūroje, yra labai rimtų neatitikimų. Aš savo rankose laikau Laikinosios Lietuvos vyriausybės [1941] protokolus, susijusius su koncentracijos stovyklos įkūrimu žydams, žydų turto nacionalizavimu ir žydų geto organizavimu Kaune. Gaila, kad tokios informacijos knygelėje nėra. Sakykite, ar tiesa, kad vyriausybė tai finansavo ir skyrė 30 000 litų paminėjimui ir mirusiojo palaikų perkėlimui bei renginių organizavimui?“

Šiandien pasinaudodamas proga norėčiau pristatyti jums keletą narių iš mūsų „Ginant istoriją“. Pastaraisiais metais Evaldas Balčiūnas vėl ir vėl užduoda klausimą: „Būdamas išdidžiu Lietuvos piliečiu noriu sužinoti kodėl mano vyriausybė garbina holokausto nusikaltėlius? Vienas jo ankstesnių straipsnių užbaigiamas klausimu: „Ar ne laikas nustoti šaipytis iš jų aukų atminimo?“ Vietoj to, kad jis būtų gerbiamas, kaip turėtų būti už jo straipsnių apie nusikaltėlių šlovinimą seriją, vietoj to, kad jis būtų kviečiamas kalbėti moksleiviams, jis patiria policijos ir prokurorų persekiojimus, tardymus, grasinimus ir pažeminimą savo darbo vietoje. Tas vyras nusipelno medalio. Šiandien čia dalyvauja Geofas Vasil (Vasiliauskas), vienas mūsų pagrindinių rašytojų nuo pačių pradžių; Andrius Kulikauskas, kurio pagrindinis istorinis straipsnis šiais metais nebus pamirštas ir Julius Norvila, tikrasis kultūros kritikas, protestantų pastorius ir mūsų miesto lenkų bendruomenės narys. Milanas Chersonskij, kuris anksčiau daug metų buvo žydų bendruomenės keturkalbio laikraščio redaktorius, dabar yra Izraelyje. Prof. Pinchos Fridbergas sveiksta po savo ligos čia, Vilniuje; mes linkime jam greitai pasveikti. Mes taip pat didžiuojamės, kad esame Rachelės Kostanian, daug metų buvusios Žalio namo holokausto ekspozicijos vadove čia, Lietuvoje, pažiūrų registratoriais.

Leiskite man dar trumpai pridurti, kad visi jie nebūtinai turi sutikti su tuo, ką aš šiandien pasakiau. Mūsų gausioje autorių bendruomenėje yra įvairių platesnių liberalių, progresyvių, pasisakančių prieš radikalius dešiniuosius  skirtingų požiūrių žmonių, kurie tiki, kad verta kovoti už tautinių mažumų teises, kad rasizmas, antisemitizmas, homofobija paremta narsia opozicija ir kad valstybės manipuliavimas istorija taip pat prisideda prie narsios pozicijos; kad mes turime nepailsdami dirbti, siekiant išsaugoti likusį Lietuvos žydų paveldą. Kukliu gestu pagerbdami Lietuvos piliečius, kurie palaiko žmogaus teises, mes įkūrėme kasmetinį simbolinį Pranašo Amoso apdovanojimą, kuris 2014-2015 m. buvo įteiktas septyniems Lietuvos piliečiams. Mes kukliai stengiamės dalyvauti platesniame judėjime už žmogaus teises regione, pabrėždami klausimus, slepiamus finansuojamų viešųjų organizacijų. Viskas yra tarpusavyje susiję: tiek patys dešinieji radikalai apsimetinėja, kad yra dešinieji centristai, esantys valdžioje, kurie švaisto tautos lėšas, bandydami perrašyti istoriją, yra tos pačios jėgos, kurios taip pat tenkina neonacistinius ir atvirai rasistinius bei antisemitinius elementus. Iš tiesų, kai kas iš mūsų retkarčiais esame kaltinami už mūsų du kartus per metus rengiamus tylos protestus neonacių maršuose, kuriems valdžios institucijos leidžia žygiuoti Kauno centru vasario 16 d. – Nepriklausomybės dieną ir Vilniaus centru kovo 11 d.  Jau keletą metų prie mūsų prisijungia dr. Zurofas, kuris atskrenda ant žiemos ledo iš Jeruzalės, kai tuo tarpu daug lietuvių draugų, kurie tyliai ragina mus, bijo prisijungti, gerai ar blogai galvodami, kad tai pakenks jų reputacijai ar karjerai. Kai kurios valstybės finansuojamos organizacijos net skleidžia gandus, kad bet kas, susijęs su mūsų opozicija Dvigubam genocidui arba neonacistinių maršų nepalaikymu miesto centre, yra marionetė arba Maskvos agentas!  Dabartinėje aplinkoje, kuri gali būti gana rami, kad įtikintų žmones net nežiūrėti į holokausto disidentų pusę. Tačiau, noriu paklausti jūsų, mano draugai, ar ne tikras Lietuvos draugas, kuris nesutinka su didžiuliu nacių kolaboranto veido transparantu, teršiančiu Kauną vasario 16 d., kai išduoti trisdešimt tūkstančių Lietuvos piliečių Kaune, kurie buvo žydai, guli masinėse kapavietėse netoliese? Kas tais pačiais metais prieštaravo SS vėliavai su pavaizduota svastika prie Seimo čia, Vilniuje daugiau kaip valandą kovo 11 d. per Nepriklausomybės dienos šventę? Kai buvo paklaustas, policininkas paaiškino (mandagiai ir teisingai), kad iš tiesų svastika buvo legalizuota 2010 m. Mes privalome būti kantrūs. Kaip vasara keičia pavasarį, istorija įrašys, kas yra kas šiais metais, kas buvo tikras Lietuvos draugas. Ta diena tikrai ateis, kai merai ir prezidentai vieną dieną nuspręs, jog šalies didžiųjų miestų centrinės dalys nebus skiriamos per Nepriklausomybės dienas nešti nacistinės Vokietijos vėliavas, simbolius ir didžiulius Hitlerio vietinių kolaborantų paveikslus.

„Kaip vasara keičia pavasarį, istorija įrašys kas yra kas šiais metais, kas buvo tikras Lietuvos draugas.“

Lietuva yra įdomus daug didesnių diskusijų mikrokosmosas. Rytų Europos Dvigubo genocido šalininkai yra nepatenkinti šiuo unltranacionalistinio modelio reikalavimu jų pačių visuomenėse. Jie buvo užsiėmę eksportuodami persvarstymo modelį į tolimiausius Vakarų kampelius, kai tuo tarpu vakariečių supratimas apie nacizmą ir holokaustą yra jaukiamas kaip kokia holivudiška šarada. Žodis „Spilbergas“ yra nuolat išmetamas kaip baisus skausmas arba žmonėms nuraminti. Be to, įvykių  persvarstytojai, kurie atranda būdų kaip iš Hitlerio pakalikų ir mažos saujelės likusių piktadarių, kurie pabėgo, kad taptų partizanais, padaryti didvyrius; jie gali daryti pažangą šiuolaikinio geopolitinio klimato sąlygomis, kad „viskas, kas kažkiek yra prieš rusus iš bet kurio laikotarpio, turi būti geras visiems“.

Atidžiau pažvelkime į vieno svarbiausio, aukščiau minėtos 2008 m. Prahos deklaracijos, tikrąjį tekstą. Žodis „toks pat“  dokumente nurodytas penkis kartus (kursyvas pridėtas, kad pamatytumėte greičiau), nepaprastas taip pat dėl savo išsamaus holokausto pavydo reiškinio pavyzdžio, kurį kartais yra gana sunku išskirti.

1 “Nusikaltimų žmogiškumui, kuriuos vykdė komunistinis režimas […] suvokimas privalo informuoti europiečius tiek pat, kaip ir nacių režimas“.

2 “Tikėjimas, kad milijonai komunizmo aukų ir jų šeimų, turi teisę […] būti pripažįstami, jog jie kentėjo taip, kaip nacizmo aukos ir moraliai ir politiškai pripažįstamos“ [Tai reiškia, kad tautinių mažumų deportacija, koks blogis tai bebūtų, yra toks pat, kaip visos tautos genocidas]

3 “Pripažinimas, kad daug nusikaltimų buvo įvykdyti komunizmo vardu, turi būti vertinamas kaip nusikaltimai žmogiškumui […] taip pat, kaip ir nacių nusikaltimai buvo įvertinti Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolo“

4 “Rugpjūčio 23 d. pavadinimas, Hitlerio ir Stalino pakto pasirašymo diena, žinoma kaip Molotovo – Ribentropo paktas, nukentėjusių nuo nacių ir komunistinio režimo aukoms paminėti, taip kaip Europa prisimena holokausto aukas sausio 27 d.“

5 “Europos istorijos vadovėlių pataisymas ir kruopštus patikrinimas, kad vaikai galėtų sužinoti ir būti įspėti apie komunizmą ir jo nusikaltimus taip pat, kaip jie yra mokomi vertinti nacių nusikaltimus“.

Esame tikri, jog Septyniasdešimties metų deklaracijos pozicija, kad nacizmo ir stalinizmo nusikaltimai turi būti tyrinėjami atskirai, nacių genocidas neturi būti sumenkinamas, nusikaltėliai neturi būti gerbiami, o partizanai, kovojantys prieš Hitlerį, žeminami, išlaikys Europos laiko ir istorijos egzaminą.  Aštuonis Lietuvos signatarus iš septyniasdešimt vieno visoje Europoje pripažins būsimi mokslininkai ir vadovai, nors juos kritikavo  2012 m. vyriausybė. Be Vytenio Povilo Andriukaičio, jie yra: Vilija Blinkevičiūtė,  velionis Justinas Karosas, Justas Paleckis, Marija Aušrinė Pavilionienė, Julius Sabatauskas, Algirdas Sysas ir Birutė Vėsaitė.

Vis garsesnės diskusijos vyksta Vakaruose ne tik apie Pabaltijo šalis, bet dabar vis labiau apie Ukrainą. Vis didėja nepasitenkinimas, nes Ukrainos vyriausybė vis daugiau pripažinimo priskiria Stepanui Banderai, Ukrainos sukilėlių armijai ir Ukrainos nacionalistų organizacijai bei kitoms fašistinėms grupuotėms, atsakingoms už Hitlerio įkvėptas šimtų tūkstančių žydų, lenkų, rusų ir tikrų Ukrainos piliečių žudynes. Pagrindinė nauja mokslinė knyga apie Banderą yra svarbiausiose Vakarų masinės informacijos priemonėse. Tačiau holokausto nusikaltėlių ir kolaborantų nuasmeninimas ir šlovinimas neatitinka Vakarų vertybių. Tik laiko klausimas, kai istorija bus plačiau apginta šioje nuolat augančioje ir pavojingoje kryptyje, kurioje Vakarai vadovaujasi  ultranacionalistiniais Rytais, apginkluojant istoriją (kartais pačių savo deramiems) geopolitiniams tikslams ir (niekada pagirtinų) radikalių dešiniųjų    idėjoms ir idealams.

Paprastai holokausto mokytojai visur yra labai drąsūs ir ypatingi žmonės. Jie pasirinko skausmingą ir kontraversišką darbo kelią. Šioje pasaulio dalyje jie turi dirbti patirdami didžiulę ir prieštaringą įtampą. Niekas niekam neturi primesti tokio darbo. Mažiausiai, ko jie nusipelnė, tai  būti išlaisvintiems iš politikų jungo greitai atskiriant edukaciją apie holokaustą ir politinių kampanijų studijas, kad būtų nutarta dėl Dvigubo genocido Europoje ir pažeminti jo oponentai.

Edukacijoje apie holokaustą visur turi išlikti ir pagarba aukoms bei išgyvenusiems. Kaip jau minėjau, mes praeitą savaitę netekome Josefo Levinsono. Aš tik pridursiu, kad jo knyga „Šoa. Holokaustas Lietuvoje“, kuri buvo išleista atskirai lietuvių ir anglų kalboms, bus svarbi mokomoji priemonė mokytojams ir studentams. Norėčiau pacituoti paskutinę eilutę iš šios knygos, pagerbiant jo atminimą. Kalbėdamas apie Dvigubo genocido judėjimo kompetenciją, naudojant aukštos klasės sofistiką, siekiančią sumaišyti nusikaltėlius ir aukas, Levinsonas rašo įžūliai, kalbėdamas apie savo gimtąjį kaimą (Veisėjus), esančius Lietuvos pietuose:

“Žudikų ir jų aukų – bejėgių taikių žmonių – vietų sukeitimas yra sunkiai įmanomas, net pasitelkus sumaniausius „tyrimus“….

Mano draugai, atsisveikinant su sovietinio stiliaus istorijos valdymo organais ir radikalių dešiniųjų žeminančiomis istorijos manipuliacijomis, pradedant Dvigubu genocidu, galime judėti į priekį su Europos išsimokslinimu ir švietimu ir šio puikaus miesto draugyste tarp daugelio tautų, tuo pačiu priimant žmogiškąsias vertybes, tarp kurių yra ir visada bus labai aiškus nusikaltėlių ir aukų atskyrimas. Tarp to, kas gera ir kas bloga. Ačiū.

 

 

 

This entry was posted in "Red-Brown Commission", 70 Years Declaration, Dovid Katz, EU, Lithuania, Litvak Affairs, News & Views, Opinion, Politics of Memory and tagged , , , , . Bookmark the permalink.
Return to Top

Comments are closed.