Seno vilniečio žydo laiškas Mošai Rabeinu




Pinchos Fridberg

Keletas faktų

1998 metais Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo įkurta „Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti“. Komisijai vadovauja tandemas E.Zingeris — R.Račinskas: pirmasis iš jų — pirmininkas, Lietuvos Seimo narys, konservatorius, antrasis — vykdantysys direktorius. Lietuvos žydų bendruomenė komisijoje neturi savo atstovo.

Pratarmė

2012 metų lapkričio 16 Europos forume „Vieninga Europa — vieninga istorija“ tapau p. Vilkienės — šios komisijos direktoriaus pavaduotojos ir Švietimo programų koordinatorės pranešimo gyvu liudininku. Būtent taip ją pristatė posedžio pirmininkas dr. N. Šepetys, kuris pridūrė, kad „ji atveda į protą, skatina, sukrečia mąstyti istorijos mokytojus“.

Forume dalyvavo ne tik visų Europos sąjungos šalių, bet ir buvusių sovietinių respublikų – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos ir kt. atstovai. Baigiamoji p. Vilkienės kalbos dalis padarė man (deja, tiktai man) tokį gilų įspūdį, jog nutariau atspausdinti jos stenogramą. Stenogramoje nepraleistas nė vienas žodis! Tai lengva įsitikinti, išklausius esantį internete audiofailą. Ši procedūra užima tiktai 4 minutes 57 sekundes.


Stenograma:

Aš vieną pavyzdį tiktai noriu, be skaidrių.

Prieš metus laiko mane pakvietė dalyvauti į mūsų Tolerancijos centrą, kuris yra Telšiuose, vyskupo Borisevičiaus gimnazijoje. Jie organizavo konferenciją, kuri buvo skirta 70 metų Telšių geto sunaikinimui. Organizavo konferenciją kartu su Telšių kunigų seminarija. Na, aišku, Telšiai labai toli, pasiėmiau vieną kolegę iš Vilniaus, Viršuliškių, iš kito Tolerancijos centro ir mes nusprendėme pažiūrėti, ką gi mūsų Telšių mokytojai tokio įdomaus pristatys. Konferencija, kaip žinote, kaip ir čia, daug pranešimų, vienas įdomesnis, kitas galbūt ne toks įdomus.

Konferencijoje dalyvavo apie 200-300 mokinių, buvo labai labai daug, iš visų Telšių mokyklų, vyresnių klasių ir labai daug mokytojų.

Na ir jau kai konferencija antroje dienos pusėje ganėtinai buvo nuobodoka, jau jau kaip suprantate visi pavargę, užlipo į sceną moteris, pagyvenusi, vadinkim, senjore, kuri pasiėmusi lapelį pradėjo skaityti labai neįdomiai – kad aš esu tokio ir tokio vyro dukra, kuris išgelbėjo žydus, ir, na tokį pamokomą, pamokomu tonu kažką tai skaitė. Aš sėdėjau šalia kunigo ir paklausiau: kodėl jinai skaito, kodėl jinai nepapasakojo savo, nu, istorijos, tėčio istorijos. Ir lyg tai jinai tikrai to negirdėjo, bet jinai po kiek laiko perskaičius ką buvo pasirašiusi, nes labai jaudinosi, padėjusi lapelį pradėjo pasakoti istoriją. Tuo metu salėje jau buvo šurmulys, nes salė buvo pilnut pilnutėlė. Kada jinai pradėjo pasakoti istoriją, visa salė nuščiuvo ir ir lygiai taip pat aš stovėjau ir, ne stovėjau, bet sėdėjau ir klausiausi tiesiog tiesiog na taip įdėmiai, nes tai buvo tokia įdomi istorija.

O istorija buvo tai, kad keturiasdešimt pirmais metais, Telšiuose nusprendus naciams sukurti getą jos tėtis kuriam buvo apie 30-32-35 metus ir kuris buvo vedęs ir turėjo žmoną, kuri laukėsi, būtent va tos moters, kuri kalbėjo pernai metais. Kada jos mama dar buvo nėščia su ja, nusprendė, kad reikia gelbėti kaimynus žydus, kurių gyveno ganėtinai nemažai vat aplinkui jų namus.Tai yra buvo nedidelis kaimelis. Kartu su kitu kaimynu nusprendė, kad jie dvi šeimos

gelbės. Bet kadangi šitos moters, kurios tėtis gelbėjo, buvo namas atokiau prie miško tai nusprendė kad geriausia slėpti šitame name.

Ir ką jie padarė?

Iškasė didžiulį didžiulį bunkerį, didžiulę duobę ir paėmė 43 žydus, savo kaimynus. Ir juos slėpė nuo keturiasdešimt pirmų iki keturiasdešimt ketvirtų. Juos slėpė bijodami kaimynų, naktį kiekvieną atidarydami tą bunkerį, išleisdami pakvėpuoti grynu oru, organizuodami maistą, patys būdami neturtingi.Per tą laiką tame bunkeryje gimė dar viena mergaitė. Vadinasi, išgelbėjo ne 43, bet išgelbėjo 44.

Per tą laiką nėščia moteris, gelbėtojo žmona, taip pat pagimdė šitą moterį, kuri mums pasakojo istoriją. Ir jinai papasakojo taip paprastai, na žinote, kaip paprastą dalyką – taigi savaimę suprantama – gelbėjo žmones. Ir mes tie, kurie kurie tada stovėjom, tai yra sėdėjom šitoje auditorijoje ir klausėm, mes galvojome, kad kaip 3 metus organizuoti maistą, žiema, rūbai, tai yra higieninės sąlygos.

Kaip žmonės tai sugebėjo?

Ir ta istorija, manau, pamokė labai apie daug ką. Pirmiausia apie gebėjimą pagelbėti, apie pagalbą kitam, apie aukas, tie, kurie buvo slepiami, apie tuos, kurie stengėsi tuos žmones surasti, apie apie tai yra ta istorija apie tuos žmones, kad jie kad tie, kurie gelbėjo tai yra dvi šeimos, keturi žmonės, jie bijojo paprašyti pagalbos kitų todėl kad galvojo gali įskusti. Ir iš tikrųjų tai yra tiek daug moralinių dalykų. Tai manau, kad tokios istorijos, tai yra ta asmeninė patirtis su istorija jinai yra labai svarbi.

Ir aišku, tyrimai, kuriuos atlieka mūsų komisijos istorikai yra labai svarbu.  Labai svarbu žinoti skaičius!  Labai svarbu, iš tikrųjų ta istorinė objektyvi tiesa. Jinai yra svarbi!

Bet asmeninis santykis, ar mes kalbame apie vieną okupaciją ar mes kalbame apie kitą yra tikrai be galo svarbus. Aš tuo pati tikiu, aš, manau, kad dalis iš jūsų taip pat apie tai galvojate. Ir visiems linkiu sėkmės ir geros tolerancijos dienos.


 

* * *

Seno vilniečio žydo laiškas Mošai Rabeinu

 

 

 

Vertimas iš idiš kalbos:

Mano mielas Moše Rabeinu!

Tu vienintelis mūsų trapioje žemėje žmogus, kuris kontaktuoja su Viešpačiu. Būk toks geras, perduok jam prašom mano laišką. Galbūt jis atsakys į 3 mano klausimus:

1. Kaip dabar informuoti visus forumo dalyvius apie tai, jog vietoje objektyvios informacijos jiems pakišo, atleisk mane nuodėmingąjį, visišką nesąmonę? (idiš: „a bobe maise“ – pažodžiui „močiutės pasaka“)?

2. Kaip aš galiu dabar pranešti šimtams lietuvių moksleivių, jog besimokant apie Holokaustą, jiems buvo dėstoma ne tiesa, o, atleisk mane nuodėmingąjį, mitai?

3. Ir svarbiausias klausimas:

kaip tu manai, ar galiu aš dabar iš viso pasitikėti šios Komisijos dokumentais?

P.S.

1. Mano prašymu, p. Vilkienės pranešimo stenogramą užrašė (iš forumo posėdžio DVD, kurį aš turiu) Borisas Gelpernas.

Jo tėvas Dmitrijus Gelpernas (1914 – 1998) 1941-1944 buvo Kauno geto kalinys, antifašistinės organizacijos Komiteto sekretoriaus pavaduotojas, o nuo 1944 liepos ir iki išsivadavimo – Dachau koncentracijos stovyklos kaliniu. Jo mama Sulamif Gelpernienė – Lermanaitė (1926 – 2003) – taip pat Kauno geto kalinė.

2. Skirtingai nuo p. Vilkienės, pagarsinusios Komisijos pranesimą, aš išreiškiu tiktai savo ir savo žmonos – buvusios Kauno geto kalinės – nuomonę. Mano močiutė ir senelis, daugybė giminaičių iš mamos pusės rado amžinąją ramybę Ponar (Paneriuose). Atminimas apie juos ir apie du šimtus tūkstančių nekaltai nužudytų tautiečių suteikia man jėgų atkakliai siekti „faktų“, nieko neturinčių bendro su mokslu, vadinamu Istorija, paneigimo.

3. Geresnės Komisijos veiklos reklamos, negu jos išleidžiamos produkcijos platinimas, aš nesugalvojau: stenograma išvys šviesą penkiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų, ivrito ir idiš. Tomis pačiomis kalbomis You Tube pasirodys video klipas „Aš vieną pavyzdį tiktai noriu, be skaidrių“. Skaityti tekstui uz kadro rusų, anglų ir ivrito kalbomis aš pasistengsiu pakviesti pasaulio šou verslo žvaigždes, turinčias žydiškas šaknis. Tikiuosi, kad jie tai atliks kaip micva. Tekstą mano gimtąja idiš kalba – „mame-lošn“ – įgarsinsiu pats.

P. P. S.

Pasibaigus reklaminei kompanijai aš pasinaudosiu išmintingu buvusio Baltijos valstybių naujienų agentūtos BNS (Baltic News Service) direktoriaus p. Račo patarimu: «mielas Pinchos, vadinantis save “profesoriumi”… užsikiškite burną kamšalu, palįskite po stalu ir tylėkite».

Bet… tik iki pasirodžius kitam „pavyzdžiui“…

 

 

 

This entry was posted in "Red-Brown Commission", Pinchos Fridberg. Bookmark the permalink.
Return to Top

Comments are closed.